,,Tebūnie tau, kaip prašai“. 

(Mt 15.28)

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius kreipdamasis į sekmadienio Šv. Mišių maldininkus pirmiausia priminė ką tik švęstą Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę, kai kontempliavome Dievo Motiną, pasiekusią amžinojo gyvenimo pilnatvę. Tačiau ir kiekvienas sekmadienis mums primena, kad tokia pati pilnatvė skirta tiems, kurie seka Jėzumi. Kristaus Prisikėlimas – tai ne praeities įvykis, bet naujas gyvenimas, į kurį esame įtraukti.

Brangūs broliai ir seserys, – esame Jėzaus Kristaus Bažnyčia neramiame pasaulyje, kuris trokšta taikos. Prašykime Motiną Mariją, kad mus visada lydėtų savo užtarimu. Iš jos lūpų išsiveržusi galinga „Magnificat“ giesmė – tai giesmė žmogaus, kuris jau regi tikrovę Dievo žvilgsniu ir todėl nepraranda vilties bei viską daro su meile“.

Homilijos metu Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius perskaitė Kauno arkivyskupo-metropolito Kęstučio Kėvalo atsiųstą laišką, kuriame kalbami vilties žodžiai šios dienos Lietuvos Bažnyčios įvykių situacijoje, neprarandant patiems tikėjimo ir pasitikėjimo Bažnyčia, kuri yra ne mūsų, bet Kristaus kūrinys.
 

Brangūs broliai ir seserys,

šiandienos Evangelija kalba apie Jėzų, aplankiusį Tyro ir Sidono kraštą. Jis yra toli nuo Galilėjos, nuo savo įprastos aplinkos ir minios, nuo fariziejų ir Rašto aiškintojų, nuo nuolatinės įtampos, kuri vis labiau kaupiasi. Jam pačiam reikėjo šiek tiek atsitraukti, pabūti nuošalioje vietoje. Tačiau būtent čia, pagoniškame krašte, Jėzų pasitinka moteris, kuri nėra iš Jo tautos. Ji yra kanaanietė, vadinasi, žmogus, kuris pagal to meto religinę ir kultūrinę tvarką buvo „už ribos“. Būtent ji tampa viena iš tų Evangelijos žmonių, apie kuriuos Jėzus ištaria pačius gražiausius žodžius: „O moterie, didis tavo tikėjimas!“ (Mt 15, 28).

Šis susitikimas labai svarbus. Izaijo pranašystė, kurią girdėjome pirmajame skaitinyje, kalba apie dieną, kai Dievo namai taps „maldos namais visoms tautoms“. (Iz 56, 7). Tai reiškia, kad Dievo išganymas nėra skirtas vienai tautai, vienai grupei, tik „saviems“. Dievo širdis yra platesnė už visas mūsų ribas ir Jo malonė randa žmogų ten, kur kiti jos nesitiki surasti. Ši kanaanietė tampa liudytoja, kad Dievo karalystėje ribos, kurias žmonės nusibrėžia tarp „savų“ ir „svetimų“, nėra galutinės.

Evangelijoje yra kažkas, kas mus glumina. Moteris ateina pas Jėzų su didžiuliu skausmu. Jos dukra kenčia ir ji šaukia: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau!“ (Mt 15, 22). O Jėzus iš pradžių jai neatsako nė žodžio, tarsi jos negirdi. Ji atkakliai prašo, o Jėzaus atsakymas atrodo net atšiaurus: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“ (Mt. 15, 26).

Jėzus tarsi išbando šios moters tikėjimą ir leidžia pačiai atrasti, kas slypi jos širdyje. Ji galėtų įsižeisti, apsisukti ir išeiti. Tačiau pasilieka. Dar daugiau – jos tikėjimas, užuot susilpnėjęs, tampa vis gilesnis. Iš pradžių ji vadina Jėzų „Dovydo Sūnumi,“ o pokalbio pabaigoje - „Viešpačiu“. Jos tikėjimas augo tiesiog kalbantis su Jėzumi. Atrodo, kad čia yra labai svarbi žinia mums, ypač šiuo metu.

Šiomis dienomis Bažnyčią ir mūsų visuomenę labai sukrėtė viešai paskelbta informacija apie teisėsaugos tiriamus ir teismams perduotus atvejus, kuriuose kunigams pareikšti labai sunkūs kaltinimai dėl nusikaltimų prieš nepilnamečius. Kalbama apie bylas, kuriose vienam dvasininkui pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimų, susijusių su seksualiniu smurtu prieš nepilnamečius. Kita byla susijusi su kaltinimais dėl disponavimo pornografinio turinio medžiaga, kurioje vaizduojami vaikai.

Turime kalbėti apie tai nors ir labai skaudu. Suprantame, kad kaltinimas dar nėra teismo nuosprendis ir galutinis teisinis vertinimas dar nepateiktas. Tačiau jau pats faktas, kad tokie kaltinimai yra pareikšti ir kad juos tiria teisėsauga, yra pakankama priežastis mums klausti, kodėl taip atsitinka, ką daryti toliau. Tokie kaltinimai yra pakankama priežastis labai rimtai sustoti, išgirsti, tirti, bet pirmiausia galvoti apie tuos, kurie buvo sužeisti. Turime visi suprasti, kad vaikų ir pažeidžiamųjų asmenų apsauga nėra antraeilis dalykas, tai mūsų tikėjimo ir mūsų žmogiškumo išbandymas. Bažnyčia aiškiai sako: joks dvasinis autoritetas, jokia institucijos reputacija niekada negali būti svarbesnė už žmogų, kuris buvo sužeistas. Jeigu vaikas buvo išnaudotas, pirmiausia neturime likti abejingi. Kai žmogus nuskriaustas – turime išgirsti jo skausmą. Jeigu buvo įvykdytas  nusikaltimas - jis turi būti ištirtas,  tiesa išaiškinta. Kai padaroma klaida, ją reikia pripažinti. Jeigu nusikaltimą padarė kunigas – jo kunigystė nėra skydas nuo atsakomybės. Tiesa yra vienintelis kelias, kuriuo Bažnyčia išlaiko pasitikėjimą.

Daug kunigų kasdien tyliai ir ištikimai tarnauja žmonėms, aukojasi dėl šeimų, lanko ligonius, klauso išpažinčių, meldžiasi, neša žmonėms Kristaus Žodį ir Eucharistiją. Tačiau žmogui, kuris buvo nuskriaustas, sukrėstas, tokio argumento nepakanka. Jeigu žmogus jaučia pyktį, gėdą, nusivylimą arba klausti, ar dar galima pasitikėti Bažnyčia, neturime jo dėl to kaltinti. Jo klausimas ir skausmas yra tikri.  Tikėjimas yra pasirinkimas ateiti pas Jėzų ir su neatsakytais klausimais.

Kanaanietė taip ir daro. Jos malda nėra ritualas. Ji skuba pas Jėzų, nes nepaprastai brangina savo dukrą. Moteris ateina todėl, kad Jėzus jai yra vienintelė viltis ir todėl jos malda tokia atkakli. Dažnai meldžiamės kai reikia, kai sunku. Kartais net sakome: „Viešpatie, jeigu gali, padėk.“ Tačiau kanaanietė nepalieka Jėzui atsarginio varianto. Ji nepaleidžia Jėzaus. Šiandien ir mums reikia tokios maldos! Jos tikėjimas mus moko labai svarbaus dalyko. Tikėjimas nėra garantija, kad gyvenime nebus skausmo. Tikėjimas yra pasitikėjimas, kad net skausme nesame palikti vieni.

Bažnyčios bendruomenė yra didelė šeima, pasak apaštalo Pauliaus (Rom 12, 15) „vienas kūnas Kristuje“. Jei sužeistas net ir silpniausias jos narys, skauda visame kūne. Šiandien, kaip bendruomenė, pirmiausia esame kviečiami melstis už  nuskriaustus, pažemintus ir sužeistus, už visus, kurie dėl tokio elgesio metų metus nešiojasi žaizdas, o nusikaltusiems – melsti atsivertimo ir atgailos. Bažnyčia ir toliau visomis pastangomis turi klausti savęs, kaip sukurti aplinką, kurioje visi būtų saugūs, įtarimai rimtai išgirstami, ištiriami ir teisingai įvertinami.

Įsikūnydamas Viešpats, dėl mūsų priima mūsų pasaulio skurdą. Jis ateina į pasaulį, kuriame trūksta jautrumo, taikos, teisingumo ir supratimo. Jis ateina ne tam, kad iš karto panaikintų visas mūsų problemas, bet kad mes patys taptume jo meilės bendradarbiai, šalindami nuodėmę ir blogį iš mūsų širdžių, iš mūsų bendruomenių, iš Bažnyčios. Ten, kur žmogus įneša į pasaulį blogį, Dievas gali padėti tai perkeisti, kad iš to skausmo išaugtų didesnis budrumas, gilesnė atsakomybė, didesnė pagarba žmogui ir brandesnis tikėjimas. Galbūt ir mūsų dabartinis Bažnyčios skausmas turi mus kažko išmokyti – ką reiškia būti atsakingiems už silpniausią.

Kanaanietė atėjo pas Jėzų su savo dukters skausmu ir išėjo su išgydymu. Tačiau kartu ji mums paliko dar didesnę dovaną – savo tikėjimo pavyzdį. Tikėjimo, kuris nepraranda vilties, kai atsakymas neatėjo iš karto. Tikėjimo, kuris net skausmo viduryje išlieka gyvas. Tad ir mes šiandien ateikime pas Kristų su visu tuo, ką nešamės širdyje. Ateikime su tais klausimais, kuriems dar neturime atsakymo. Ateikime ir su tuo skausmu, kurį šiuo metu išgyvena mūsų Bažnyčia. Prašykime tikėjimo, kuris išlieka tada, kai nėra lengva. Tuomet ir mūsų gyvenime išsipildys Jėzaus žodžiai „Didis tavo tikėjimas!“ Ne todėl, kad viskas staiga taps paprasta, bet todėl, kad net sudėtingame pasaulyje liksime su Kristumi. Amen.

Brangūs broliai ir seserys,

šiandienos Evangelija kalba apie Jėzų, aplankiusį Tyro ir Sidono kraštą. Jis yra toli nuo Galilėjos, nuo savo įprastos aplinkos ir minios, nuo fariziejų ir Rašto aiškintojų, nuo nuolatinės įtampos, kuri vis labiau kaupiasi. Jam pačiam reikėjo šiek tiek atsitraukti, pabūti nuošalioje vietoje. Tačiau būtent čia, pagoniškame krašte, Jėzų pasitinka moteris, kuri nėra iš Jo tautos. Ji yra kanaanietė, vadinasi, žmogus, kuris pagal to meto religinę ir kultūrinę tvarką buvo „už ribos“. Būtent ji tampa viena iš tų Evangelijos žmonių, apie kuriuos Jėzus ištaria pačius gražiausius žodžius: „O moterie, didis tavo tikėjimas!“ (Mt 15, 28).

Šis susitikimas labai svarbus. Izaijo pranašystė, kurią girdėjome pirmajame skaitinyje, kalba apie dieną, kai Dievo namai taps „maldos namais visoms tautoms“. (Iz 56, 7). Tai reiškia, kad Dievo išganymas nėra skirtas vienai tautai, vienai grupei, tik „saviems“. Dievo širdis yra platesnė už visas mūsų ribas ir Jo malonė randa žmogų ten, kur kiti jos nesitiki surasti. Ši kanaanietė tampa liudytoja, kad Dievo karalystėje ribos, kurias žmonės nusibrėžia tarp „savų“ ir „svetimų“, nėra galutinės.

Evangelijoje yra kažkas, kas mus glumina. Moteris ateina pas Jėzų su didžiuliu skausmu. Jos dukra kenčia ir ji šaukia: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau!“ (Mt 15, 22). O Jėzus iš pradžių jai neatsako nė žodžio, tarsi jos negirdi. Ji atkakliai prašo, o Jėzaus atsakymas atrodo net atšiaurus: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“ (Mt. 15, 26).

Jėzus tarsi išbando šios moters tikėjimą ir leidžia pačiai atrasti, kas slypi jos širdyje. Ji galėtų įsižeisti, apsisukti ir išeiti. Tačiau pasilieka. Dar daugiau – jos tikėjimas, užuot susilpnėjęs, tampa vis gilesnis. Iš pradžių ji vadina Jėzų „Dovydo Sūnumi,“ o pokalbio pabaigoje - „Viešpačiu“. Jos tikėjimas augo tiesiog kalbantis su Jėzumi. Atrodo, kad čia yra labai svarbi žinia mums, ypač šiuo metu.

Šiomis dienomis Bažnyčią ir mūsų visuomenę labai sukrėtė viešai paskelbta informacija apie teisėsaugos tiriamus ir teismams perduotus atvejus, kuriuose kunigams pareikšti labai sunkūs kaltinimai dėl nusikaltimų prieš nepilnamečius. Kalbama apie bylas, kuriose vienam dvasininkui pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimų, susijusių su seksualiniu smurtu prieš nepilnamečius. Kita byla susijusi su kaltinimais dėl disponavimo pornografinio turinio medžiaga, kurioje vaizduojami vaikai.

Turime kalbėti apie tai nors ir labai skaudu. Suprantame, kad kaltinimas dar nėra teismo nuosprendis ir galutinis teisinis vertinimas dar nepateiktas. Tačiau jau pats faktas, kad tokie kaltinimai yra pareikšti ir kad juos tiria teisėsauga, yra pakankama priežastis mums klausti, kodėl taip atsitinka, ką daryti toliau. Tokie kaltinimai yra pakankama priežastis labai rimtai sustoti, išgirsti, tirti, bet pirmiausia galvoti apie tuos, kurie buvo sužeisti. Turime visi suprasti, kad vaikų ir pažeidžiamųjų asmenų apsauga nėra antraeilis dalykas, tai mūsų tikėjimo ir mūsų žmogiškumo išbandymas. Bažnyčia aiškiai sako: joks dvasinis autoritetas, jokia institucijos reputacija niekada negali būti svarbesnė už žmogų, kuris buvo sužeistas. Jeigu vaikas buvo išnaudotas, pirmiausia neturime likti abejingi. Kai žmogus nuskriaustas – turime išgirsti jo skausmą. Jeigu buvo įvykdytas  nusikaltimas - jis turi būti ištirtas,  tiesa išaiškinta. Kai padaroma klaida, ją reikia pripažinti. Jeigu nusikaltimą padarė kunigas – jo kunigystė nėra skydas nuo atsakomybės. Tiesa yra vienintelis kelias, kuriuo Bažnyčia išlaiko pasitikėjimą.

Daug kunigų kasdien tyliai ir ištikimai tarnauja žmonėms, aukojasi dėl šeimų, lanko ligonius, klauso išpažinčių, meldžiasi, neša žmonėms Kristaus Žodį ir Eucharistiją. Tačiau žmogui, kuris buvo nuskriaustas, sukrėstas, tokio argumento nepakanka. Jeigu žmogus jaučia pyktį, gėdą, nusivylimą arba klausti, ar dar galima pasitikėti Bažnyčia, neturime jo dėl to kaltinti. Jo klausimas ir skausmas yra tikri.  Tikėjimas yra pasirinkimas ateiti pas Jėzų ir su neatsakytais klausimais.

Kanaanietė taip ir daro. Jos malda nėra ritualas. Ji skuba pas Jėzų, nes nepaprastai brangina savo dukrą. Moteris ateina todėl, kad Jėzus jai yra vienintelė viltis ir todėl jos malda tokia atkakli. Dažnai meldžiamės kai reikia, kai sunku. Kartais net sakome: „Viešpatie, jeigu gali, padėk.“ Tačiau kanaanietė nepalieka Jėzui atsarginio varianto. Ji nepaleidžia Jėzaus. Šiandien ir mums reikia tokios maldos! Jos tikėjimas mus moko labai svarbaus dalyko. Tikėjimas nėra garantija, kad gyvenime nebus skausmo. Tikėjimas yra pasitikėjimas, kad net skausme nesame palikti vieni.

Bažnyčios bendruomenė yra didelė šeima, pasak apaštalo Pauliaus (Rom 12, 15) „vienas kūnas Kristuje“. Jei sužeistas net ir silpniausias jos narys, skauda visame kūne. Šiandien, kaip bendruomenė, pirmiausia esame kviečiami melstis už  nuskriaustus, pažemintus ir sužeistus, už visus, kurie dėl tokio elgesio metų metus nešiojasi žaizdas, o nusikaltusiems – melsti atsivertimo ir atgailos. Bažnyčia ir toliau visomis pastangomis turi klausti savęs, kaip sukurti aplinką, kurioje visi būtų saugūs, įtarimai rimtai išgirstami, ištiriami ir teisingai įvertinami.

Įsikūnydamas Viešpats, dėl mūsų priima mūsų pasaulio skurdą. Jis ateina į pasaulį, kuriame trūksta jautrumo, taikos, teisingumo ir supratimo. Jis ateina ne tam, kad iš karto panaikintų visas mūsų problemas, bet kad mes patys taptume jo meilės bendradarbiai, šalindami nuodėmę ir blogį iš mūsų širdžių, iš mūsų bendruomenių, iš Bažnyčios. Ten, kur žmogus įneša į pasaulį blogį, Dievas gali padėti tai perkeisti, kad iš to skausmo išaugtų didesnis budrumas, gilesnė atsakomybė, didesnė pagarba žmogui ir brandesnis tikėjimas. Galbūt ir mūsų dabartinis Bažnyčios skausmas turi mus kažko išmokyti – ką reiškia būti atsakingiems už silpniausią.

Kanaanietė atėjo pas Jėzų su savo dukters skausmu ir išėjo su išgydymu. Tačiau kartu ji mums paliko dar didesnę dovaną – savo tikėjimo pavyzdį. Tikėjimo, kuris nepraranda vilties, kai atsakymas neatėjo iš karto. Tikėjimo, kuris net skausmo viduryje išlieka gyvas. Tad ir mes šiandien ateikime pas Kristų su visu tuo, ką nešamės širdyje. Ateikime su tais klausimais, kuriems dar neturime atsakymo. Ateikime ir su tuo skausmu, kurį šiuo metu išgyvena mūsų Bažnyčia. Prašykime tikėjimo, kuris išlieka tada, kai nėra lengva. Tuomet ir mūsų gyvenime išsipildys Jėzaus žodžiai „Didis tavo tikėjimas!“ Ne todėl, kad viskas staiga taps paprasta, bet todėl, kad net sudėtingame pasaulyje liksime su Kristumi. Amen.

 
Pagarbiai 
 
+Kęstutis Kėvalas
Kauno arkivyskupas metropolitas

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija