,,...dainuojama ir giedama iš džiaugsmo."

(Ps 65.14)

Šio sekmadienio Šv. Mišiose Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius komentavo  Evangelijoje skambėjusį Jėzaus palyginimą (Mt 13, 1–23) apie Dievo dosnumą ir pasitikėjimą, su kuriais jis sėja savo žodžio sėklą žmonių širdyse.

Pats Jėzus, įsikūnijęs Žodis, paaukojęs savo gyvybę už mūsų išganymą, yra toji sėkla, kurią Tėvas ir toliau sėja pasaulyje, kad ji, mirdama, duotų gausių vaisių. Tiesa, kartais ši sėkla mūsų širdyse randa kietą ir nejautrią dirvą; kitais kartais esame išsiblaškę, panašūs į daugybės žmonių mindomą žemę; dar kitais kartais mūsų širdžių dirva akmenuota ar užžėlusi erškėčiais. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai ši sėkla randa imlią ir derlingą žemę. Tuomet prasideda meilės stebuklai, galintys viską pakeisti, kaip, be abejo, esame patyrę savo gyvenime. Tėvas nesiliauja sėti, nes žino, kad Jo meilės galia yra stipresnė už mūsų silpnumą.

Dievas ir akmenuotą vietą gali paversti derlinga žeme, kelias, kurį mindo kiekvienas praeivis, irgi gali tapti gera dirva, o erškėčius galima išrauti, kad sėklos galėtų saugiai dygti.

Dievo dosnumas mūsų atžvilgiu yra ne naivus, bet išmintingas. Dievas sugeba įžvelgti mumyse gėrio galimybę, kurios kartais nė patys savyje nepastebime. Todėl Viešpats, kuris mūsų širdies dirvą pažįsta geriau negu mes patys, nesiliauja mumis tikėti. Jis mus mato tokius, kokie esame dabar, ir tokius, kokiais galime tapti, jei diena po dienos su tikėjimu atiduosime save Jam.

Reikia ir dovanos bei pasitikėjimo, su kuriais sėkla yra sėjama; reikia ir nuolankumo bei atvirumo, su kuriais ji priimama, kad mumyse augtų tie Šventosios Dvasios vaisiai, apie kuriuos kalba šv. Paulius: „Meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22). „Kaip labai mūsų pasauliui reikia šių vaisių!“

Klauskime savęs, kurios rūšies dirva yra mūsų širdis. Ar esame tie, kurie klausome, bet vėliau pamirštame ir leidžiame kitkam užgožti mūsų mintis? Ar esame tie, kurie įsileidžiame žodį tik į paviršių? Tokių žmonių yra labai daug. Kas šiandien yra ta derlinga žemė? Tai krikščionis, kuris pirmiausia trokšta Dievo žodžio, jį myli, rūpinasi jį išgirsti ir suprasti. Derlių duoda tie, kurie pritaiko žodį savo gyvenime, apmąsto Dievo žodį ir palieka savo širdyje erdvės jam įsišaknyti, apšviesti jų mintis, sutvirtinti pasiryžimą, kad jis virstų darbais, nešdamas palyginime minimą derlių.

Šv. Augustinas savo pamokslą apie Dievo žodžio sėklą baigia šiuo paraginimu: „Kol nevėlu, pasikeiskite, išpurenkite dirvą, išrinkite akmenis, išravėkite erškėčius. Nebūkite kaip išdžiūvusi žemė, kurioje meilė negali suleisti šaknų. Jūsų rūpesčiai dėl duonos ir pramogų tenenustelbia gero pasėlio, kurį Viešpats sėja jumyse. Tad būkite gera dirva!“

Klebonas ragino ypač dabar, vasaros atostogų metu, stengtis skirti laiko Dievo Žodžio klausymuisi, skaitymui ir apmąstymui, poilsį ir laisvalaikį derinti su tylos bei maldos akimirkomis. „Tuomet prie savo kasdienių darbų sugrįšime atsinaujinę kūnu ir dvasia, pasirengę skelbti Gerąją Evangelijos Naujieną ir sugebantys prisidėti prie Dievo Karalystės augimo. Tegul šiame kelyje mums padeda Marija, Apaštalų Karalienė ir Evangelizacijos Žvaigždė.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija