„Imkite Šventąją Dvasią."

(Jn 20.22)

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius sekminių dieną  kalbėjo, kad suteikdamas Dvasios dovaną Dievas mums dovanoja tikėjimą, leidžia suprasti Raštų prasmę, leidžia pažinti save kaip artimą ir dalijasi su mumis savo gyvenimu. Šventoji Dvasia padeda mums asmeniškai patirti Dievą, sutikti Jį Jėzaus asmenyje, o ne tik laikantis įsakymų, atpažinti Jo balsą savyje ir atrasti Jo buvimo ženklus kasdieniame gyvenime.

Be Šventosios Dvasios ugnies Bažnyčia būtų baimės įkaitė, išsigandusi pasaulio iššūkių, užsidariusi savyje ir nesugebanti užmegzti dialogo su nuolat besikeičiančiais laikais. Šventoji Dvasia atveria Bažnyčios duris, kad ji būtų svetinga ir priimtų visus, net ir tuos, kurie užvėrė duris Dievui, kitiems žmonėms, vilčiai ir gyvenimo džiaugsmui. 

Galiausiai Šventoji Dvasia atveria mūsų širdžių duris, padėdama mums įveikti savanaudiškumą, nepasitikėjimą ir prietarus bei suteikdama mums galimybę gyventi kaip Dievo vaikai ir kaip broliai bei seserys vieni kitiems. Ten, kur yra Viešpaties Dvasia, gimsta brolystė tarp žmonių, tarp įvairių grupių, tarp pasaulio tautų, ir visi sugeba kalbėti vienintele meilės kalba, kuri vienija ir tarpusavyje suderina skirtingumus.

Šią Sekminių dieną, turime šauktis Šventosios Dvasios, kad ji atvertų visas duris, kurios dar yra uždarytos. Mums reikia iš naujo atrasti Dievą kaip mus mylintį Tėvą, kurti Bažnyčią, kurioje visi jaustųsi kaip namuose, ir ugdyti brolišką pasaulį, kuriame tarp visų tautų viešpatautų taika.

Ir toliau gyvenkime, kaskart kviesdami į savo vidų Dvasią – Globėją, kuris padės mums vis kopti į dvasines aukštumas, nes bet koks trypčiojimas vietoje yra dvasinio drungnumo klampynė, stabdanti mūsų judėjimą Meilės link… Šv. Kryžiaus Jonas savo Dvasinėje giesmėje drąsiai bylojo: „Didi yra meilės jėga ir atkaklumas – ji nugali ir suriša patį Dievą. Laiminga siela, kuri myli, nes Dievas yra tapęs jos kaliniu, atsidavęs viskam, ko ji trokšta. Toks jau Jis yra: jei tinkamai ir su meile Jo paprašysi, padarys tai, ko tu nori“.

Tad ko mes dabar labiausiai norime? Prisiminkime apaštalus. Kai jie po Sekminių ruošėsi keliauti į misijas, nežinojo, kad (dėl ištikimybės Jėzui ir Evangelijai) taps kankiniais. Tačiau savo ugdomos kantrybės tvirtumu jie tarsi Jį surišo, nes jų kasdieniai veiksmai liudijo jų visiškai atsiduodančią meilę Tiesos Dvasiai, nes jie pasitikėjo Jos vedimu, žinodami, kad jei, paklusdami Jai, mylės Ją iki galo, tada galutinai įvykdys Jėzaus jiems skirtą planą. Jų vidinis troškimas tolydžio lai tampa mūsų troškimu: Viešpatie, visur tebūna ne mano, o Tavo išmintingiausia valia!

Yra aišku: visos malonės, visi pašaukimai kyla iš Dvasios. Jos atsiuntimas apaštalams ir Bažnyčiai yra svarbiausias ir puikiausias Kristaus mirties ir prisikėlimo vaisius. Velykų laiko pabaigoje prašykime kartu su Marija, trečiojo dieviškojo Asmens sužadėtine ir tobulu paveikslu, malonės visada priimti Šventosios Dvasios šviesą ir džiaugsmą.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija