,,...Prašykite ir gausite,

kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų"

(Jn 16.24)

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius Šv. Mišių homilijos metu kalbėjo, kad ne mūsų teisumas yra Dievo meilės sąlyga, bet priešingai – tai Dievo meilė padaro įmanomą mūsų teisumą. Iš tiesų laikomės įsakymų pagal Dievo valią tada, kai atpažįstame Jo meilę mums, tokią, kokią ją mums apreiškė Kristus. Todėl Jėzaus žodžiai yra kvietimas užmegzti ryšį, palaikyti santykį, bendrauti, o ne perspėjimas ar šantažas.

Pats Kristus yra tikros meilės kriterijus ir matas – meilės, kuri yra amžinai ištikima, tyra ir besąlygiška; meilės, kuri dovanoja save nesiekdama valdyti, kuri teikia gyvybę nieko nereikalaudama mainais.

Jei Dievas pirmas mus pamilo, tai ir mes galime mylėti, o kai mylime Dievą, tuomet ir mūsų meilė artimui yra tikra. Su meile yra panašiai kaip su gyvybe: gyventi gali tik tas, kuris yra gavęs gyvybę, tad ir mylėti gali tas, kuris yra mylimas. Todėl Viešpaties įsakymai yra gyvenimo tvarka, gydanti mus nuo netikrų meilių. Jie yra gyvenimo būdas, vedantis į išganymą.

Todėl, kad mus myli, Viešpats nepalieka mūsų vienų gyvenimo išmėginimuose, bet pažada Globėją, Tiesos Dvasią. Tai dovana, kurios „pasaulis neįstengia priimti“ (Jn 14, 17), kol atkakliai laikosi blogio, engia vargšus, atstumia silpnuosius, žudo nekaltuosius. Tačiau tas, kuris atsiliepia į Jėzaus meilę, Šventojoje Dvasioje randa sąjungininkę, kuri niekada neapleidžia. Tuomet mes visada ir visur galime liudyti Dievą, kuris yra meilė. Žodis „meilė“ reiškia ne žmogaus proto idėją, bet dieviškojo gyvenimo tikrovę, per kurią visa buvo sukurta iš nebūties ir atpirkta iš mirties.

Viskas prasideda nuo jautrių ir pagarbos kupinų žodžių: „Jei mane mylite“. Tas „jei“ yra tarsi atskaitos taškas, paprastas, laisvas ir keliantis pasitikėjimą. Čia kalbama ne apie paliepimą ar prievartą („privalote laikytis“), bet apie paprastą fakto konstatavimą: jei mylite, jūs įžengsite į naują pasaulį. Tai galime paliudyti, remdamiesi savo pačių patirtimi. Kai žmogus myli, tada nušvinta saulė, visi darbai atliekami lengvai, su užsidegimu ir džiaugsmu. Gyvenimas tada tampa panašus į pražydusią gėlę.

Jėzus sako mokiniams: „Jūs laikysitės mano įsakymų“. Jėzaus įsakymai tokie yra ne todėl, kad Jis mums kažką liepia, bet todėl, kad tame telpa Jis pats ir visas Jo gyvenimas. Jei mylite mane, gyvensite kartu su manimi, – tokia yra jų prasmė ir tikslas! Jei myli Kristų, Jis gyvena tavo mintyse, žodžiuose ir juos perkeičia, o tu pradedi pažinti tą laisvės, ramybės, atleidimo, padengtų stalų ir draugiškų apsikabinimų, gerų santykių ir gyvenimo grožio jausmą, pradedi gyventi gerą, gražų ir palaimingą Kristaus gyvenimą. Tikriausiai apie tai mąstė šv. Augustinas, ištaręs savo garsiuosius žodžius: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Jei myli, niekuomet negalėsi sužeisti, išduoti, apiplėšti, įskaudinti ar išjuokti. Jei myli, negalėsi elgtis kitaip, kaip tik padėti, priimti, laminti. Taip atsitinka dėl to vidinio mumyse esančio ir priimto įstatymo, kuris yra reiklesnis už bet kokias išorines normas: mylėk, o paskui eik ten, kur tave veda širdis.

Aš esu Tėve, jūs manyje, aš jumyse, – tai reiškia: vienas kitame, susivieniję, paskendę vienas kitame, be galo artimi. Jėzus ieško sau vietos mūsų širdyje. Esame šakelės, sujungtos su vynmedžiu, saulės spinduliai, žiežirbos milžiniškame gyvenimo lauže, gaivaus vėjo gūsiai… Šį suvokimą dar labiau sustiprina Jėzaus pažadas: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais“. Nesame našlaičiai ir niekada jais nebūsime, niekuomet neliksime užmiršti, niekas mūsų negalės atskirti nuo Dievo. Kristaus buvimas nėra tikslas, kurį dar turime pasiekti, nėra mums tolimas. Šis buvimas jau yra mums duotas, yra mūsų viduje, jis neišnyksta, – tai niekuomet neišsenkantis šaltinis.

Daugelis suvokia tikėjimą kaip kelionę link trokštamo ir dar nepasiekto tikslo, kai kam tai atrodo tarsi prarastos laimės ilgesys, kurį tikėjimas padeda išgyventi. Jėzus ryžtingai atmeta tokią pažiūrą. Jis mūsų tikėjimą pagrindžia pilnatve, o ne tuštuma, dabartimi, o ne praeitimi, meile Gyvajam, o ne ilgesiu. Mes jau esame Dieve taip, kaip vaikas yra motinos įsčiose. Ji, nors ir nematydama, tūkstančiais būdų patiria jo buvimą, savimi jį saugodama, šildydama, maitindama, globodama.

Tada mums tampa aiškus ir Jėzaus išsakytas tikslas: „Aš gyvenu ir jūs gyvensite“. Gyventi – tai Dievo pašaukimas, Jėzaus svarbiausias siekis, nes Jis atėjo, kad mums duotų gyvenimą. Gera žinoti, jog tikėjimo vertės įrodymas slypi jo galioje perkeisti ir saugoti žmoniją, gyvenimą, jo pilnatvę.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija