,,...kur akių šviesa ir ramybė."

(Bar 3.14)

Velykų žvakė, kurią Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebono Artūro Stanevičiaus pakviesti parapijiečiai savo aukomis parūpino bažnyčiai, šviesos procesijoje nunešta nuo bažnyčios durų iki centrinio altoriaus.

Šviesos kupina vigilija, pati seniausia visoje krikščioniškojoje tradicijoje, vigilija, vadinama „visų vigilijų motina“. Jos metu iš naujo išgyvename gyvenimo Viešpaties pergalės prieš mirtį ir pragarus atminimą“, – homilijoje kalbėjo parapijos klebonas Artūras Stanevičius.

Prisikėlęs Kristus yra tas pats visatos Kūrėjas, kuris istorijos aušroje iš niekio mums suteikė egzistenciją, o ant kryžiaus, kad parodytų mums savo beribę meilę, padovanojo mums gyvenimą.  Ar galima rasti didesnę meilę ir dosnumą. Velykų naktį, prisimename nepaprastą atsakymą žmogui, kuris dėl nuodėmės neatsiliepė į Dievo jam, sukurtam pagal jo atvaizdą ir panašumą, patikėtą uždavinį saugoti pirminio dangaus ir žemės harmoniją. Dievas neapleido nupuolusio žmogaus, tačiau stebinančiu būdu apreiškė savo gailestingą veidą, kaip pasakoja Velykų liturgijos skaitiniai.

Visais šiais išganymo istorijos momentais matėme, kaip Dievas į skaldančios ir žudančios nuodėmės kietumą atsako suvienijančia ir gyvenimą vėl dovanojančia meilės jėga. 

Velykų rytą moterys, įveikusios skausmą ir baimę, leidosi prie Jėzaus kapo. Jos tikėjosi rasti jį užristą dideliu akmeniu, o greta – jį saugančius kareivius. Taip veikia nuodėmė – kaip sunki užtvara, kuri mus uždaro ir atskiria nuo Dievo, slopindama mumyse jo vilties Žodžius.

Tačiau Marija iš Magdalos ir kita Marija nesileido įbauginamos. Jos nuėjo prie kapo ir, dėl savo tikėjimo ir meilės, tapo pirmosiomis Prisikėlimo liudytojomis, pamatė Dievo meilės galią, stipresnę už bet kokią blogio jėgą, išsklaidančią neapykantą, palenkiančią galiūnus. 

Žmogus gali nužudyti kūną, bet meilės Dievo gyvenimas yra amžinas gyvenimas, kuris pranoksta mirtį ir kurio joks kapas negali įkalinti. 

Būtent tokia šiandien yra ir mūsų žinia pasauliui, susitikimas, apie kurį norime liudyti tikėjimo žodžiais ir meilės darbais, savo gyvenimu giedodami tą „Aleliuja“, kurį skelbiame lūpomis. Kaip moterys, nuskubėjusios pranešti žinią broliams, taip ir mes norime šiąnakt išeiti iš šios bazilikos, kad visiems neštume gerąją naujieną, jog Jėzus prisikėlė, ir kad jo jėga prisikėlę su juo, galime sukurti naują taikos ir vienybės pasaulį. 

Šv. Augustinas sakė savo laikų krikščionims: „Skelbk Kristų, sėk […], visur skleisk tai, ką suvokei savo širdyje (Sermo 116, 23–24)“, – kvietė Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius Velyknakčio liturgijos dalyvius. Netrūksta kapų, pasak jo, kuriuos reikia atverti. Dažnai jie užristi tokiais sunkiais akmenimis ir taip gerai saugomi, kad, rodos, nepajudinami. Kai kurie – kaip kad nepasitikėjimas, baimė, savanaudiškumas, kerštas – slegia žmogaus širdį. Dar kiti akmenys – kaip kad karas, neteisybė, tautų ir valstybių uždarumas – sutrauko mūsų ryšius.

Neleiskime, kad tai mus suparalyžiuotų! Daugybė vyrų ir moterų per amžius, su Dievo pagalba, galbūt su dideliu vargu, kartais aukodami savo gyvybę, bet su paskui pasirodžiusiais gėrio vaisiais, kuriais mes naudojamės iki šiol. Būkime stiprūs Prisikėlusiojo malone, meile ir tiesa, turėjo drąsos kalbėti „Dievo žodžiais“ ir veikti su iš Dievo gauta  jėga, kad Dievas būtų pašlovintas visuose dalykuose (žr. 1 Pt 4, 11). 

Leiskime, kad šią Šventąją naktį visur ir visada pasaulyje augtų ir žydėtų velykinės santarvės ir taikos dovanos.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija