Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto,

kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę

gauti pagalbą deramu laiku.

(Žyd 4.16)

Didžiojo penktadienio pavakare Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius vadovavo Viešpaties Kančios pamaldoms. 

Nesuprastume Kristaus kryžiaus, jei į jo nukryžiavimą žiūrėtume kaip į atskirą faktą, kaip į žiaurų, netikėtą ir nesuprantamą įvykį. Iš tiesų tai yra aukščiausias ilgos kelionės taškas, gyvenimo, per kurį Jėzus išmoko paklusti Tėvo balsui, leidosi jo vedamas iki pat didžiausio meilės liudijimo, viršūnė.

Kaip tik Didžiosios savaitės dienomis liturgijoje girdime vadinamąsias Viešpaties Tarno giesmes. Tai poetiniai tekstai, kuriuose pranašas Izaijas kalba apie paslaptingąjį Tarną, per kurį Dievas vaduoja pasaulį iš blogio ir nuodėmės. Krikščioniškoji tradicija šiose giesmėse minimą  Tarną tapatina su Kristumi.

Pirmojoje giesmėje kalbama apie Tarną, kuriam Dievas suteikia svarbų uždavinį – akliesiems atverti akis, vaduoti kalinius, vesti į šviesą gyvenančiuosius tamsoje (plg. Iz 42, 6–7). Tačiau Tarnas šią užduotį turės atlikti su ypatingu švelnumu, savo tikslo jis sieks eidamas prieš srovę: jis nešauks, jo balso nesigirdės aikštėje, jis nenulauš palinkusios nendrės, neužgesins vos rusenančios ugnies (plg. Iz 42, 2–3).

Antrojoje giesmėje kažkas sutrinka. Mėgindamas įvykdyti savo misiją, Tarnas pajunta kartų jausmą, kad visos jo pastangos daryti gera yra beprasmės (plg. Iz 49, 4). Jis sėjo gėrio sėklas, bet atrodo, kad jos neišleidžia daigų. Viskas atrodo sustingę ir užstrigę. Tokia krizė, pasak klebono, anksčiau ar vėliau ištinka kiekvieną, nusprendusį sekti Viešpačiu. Pranašo Izaijo minimas Viešpaties Tarnas įžengė į erdvę, kurioje jau nebetinka mūsų vertinimo kriterijai. Viskas vyksta paradoksaliu, tik Dievui suprantamu būdu, pagal jo numatytą planą.

Trečiojoje giesmėje susiduriame su nauja staigmena: Tarnas mato, kad tie, kuriems jis nori padėti, reaguoja priešiškai; į jo gerumą atsako pykčiu ir net smurtu (plg. Iz 50, 6). Kodėl taip dedasi? Todėl, kad šviesa atskleidžia ne tik tai, kas gražu, bet ir tai, ką mes norėtume paslėpti – savo žaizdas, melą ir dviveidiškumą.

Galiausiai ketvirtojoje pranašo Izaijo giesmėje Tarną užgriūna baisus smurtas, jis taip žiauriai nukankintas, kad net neįmanoma atpažinti jo veido. Tačiau jis į blogį neatsako blogiu. „Jis prisiėmė daugelio nuodėmę ir užstojo nusidėjėlius“ (Iz 53, 12), – sako Izaijas.

Jėzus įvykdė šias pranašystes. Jis nutraukė smurto grandinę ne primesdamas savo galią, bet aukodamasis. Jis visiškai pakluso Tėvo valiai ir jo gyvenimo kulminacija – Nukryžiavimas – tapo išganymo įvykiu.

Vis dėlto blogis ir toliau plinta. Vis atsiranda žmonių, kurie į blogį atsako blogiu, taip jį daugindami. Atrodo, kad pasaulis, susidūręs su blogiu, žino du kelius – arba jam pasiduoti, arba jį atiduoti. Mūsų laikais ir Dievo balsas pasaulyje girdimas ne taip aiškiai kaip anksčiau. Ne todėl, kad jis nutilo, bet todėl, kad dažnai tampa vienu iš daugelio balsų, užgožtu kitų žodžių, žadančių saugumą, pažangą, gerovę. Būtent šie žodžiai šiandien lemia daugelį pasirinkimų ir nubrėžia bendro gyvenimo kryptį. Ir toliau pasaulyje žmonės kenčia ir miršta, dažnai be kaltės ir be priežasties. Karai nesibaigia, daugėja neteisybės, o didžiausią kainą už tai sumoka pažeidžiamiausieji. Atrodo, tarsi trūktų žodžio, galinčio suvienyti žmoniją; tarsi trūktų giesmės, kuri nukreiptų mūsų žingsnius į teisingesnį ir broliškesnį pasaulį.

Tačiau net ir šioje gūdžioje panoramoje matome kažką, kas mus stebina, kalbėjo Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius – tylias gretas žmonių, kurie nieko nepaisydami nusprendžia klausyti Dievo balso. To balso, kuris nešūkauja aikštėse, nežada trumpesnių kelių. Ta švelni ir atkakli giesmė kviečia mylėti, nekeršyti už patirtą blogį. Yra žmonių, kurie stengiasi įsiklausyti į šią giesmę. Tai vyrai ir moterys, kurie, kartais net to nesuvokdami, eina tuo pačiu keliu, kaip Viešpaties Tarnas. Jie nedaro nieko ypatinga. Tiesiog kiekvieną dieną stengiasi, kad jų gyvenimas teiktų džiaugsmą ne tik jiems patiems, bet ir kitiems. Jie neša naštą, kurios nepasirinko, priima skausmą nesukietėdami širdies, nenustoja ieškoti gėrio net tada, kai tai atrodo beprasmiška. Jie nekelia triukšmo, neužima scenos, bet kantriai tiki geresniu pasauliu. Būtent dėl jų blogis negali tarti paskutinio žodžio. Jie liudija, kad to Tarno, kuriuo Dievas džiaugiasi, giesmė ir toliau skamba žmogaus širdyje.

Šiais laikais, kai pasaulį drasko neapykanta ir smurtas, kai netgi Dievo vardo šaukiamasi siekiant pateisinti karus ir mirties nuosprendžius, mes, krikščionys, esame pašaukti be baimės artintis prie Viešpaties kryžiaus ir jame atpažinti sostą To, kuris valdo atiduodamas gyvybę už kitus.

Nuotraukos Genovaitės Matusevičienės

Ukmergės Švč.Trejybės parapijos informacija