,,Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!"

(Mt 21.9)

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius kartu su bendruomenės talkininkais šeštadieniuo vakarą išpuošė kiekvieną bažnyčios kampelį tradicinėmis kadagio šakelėmis, pasitinkant Kristaus Kančios (Verbų) sekmadienį.

Klebonas pašventino atsineštas maldininkų verbas bažnyčios chorui ,,Magnificat" vadovaujamam Reginos Ališauskaitės giedant tradicinę šios dienos liturgijos giesmę – „Jeruzalės vaikučiai“.

Kristaus Kančios sekmadienis, dažniau vadinamas Verbų sekmadieniu, yra reikšminga krikščionių liturginio kalendoriaus šventė, švenčiama sekmadienį prieš Velykas. Ši diena pažymi Jėzaus triumfališką įžengimą į Jeruzalę, kai jis buvo pasitiktas minios žmonių, mojuojančių palmių šakomis ir šaukiant: „Hosana, Dovydo Sūnui!“. Tai yra viena iš didžiojo savaitgalio švenčių, žyminti Kristaus kelionę link kryžiaus, jo kančią ir mirtį.

Verbų sekmadienis prasideda Didžiąją savaitę – paskutinę Gavėnios savaitę, kuri veda į svarbiausią krikščionybės įvykį – Jėzaus prisikėlimą Velykų dieną. Šis sekmadienis yra ypatingas tuo, kad jis ne tik simbolizuoja džiaugsmingą Kristaus pasitikimą, bet ir jo neišvengiamą kančią bei mirtį ant kryžiaus, kurią jis sutiko nuolankiai, vykdydamas Dievo valią. Tai tarsi kontrastas tarp džiaugsmingo šlovinimo ir artėjančios kančios.

Verbų šventimas krikščionių bendruomenėse tradiciškai siejamas su procesijomis ir šakų palaiminimu. Šios šakos simbolizuoja minios palmių šakas, kuriomis jie klojo kelią Jėzui, kai jis įjojo į miestą ant asiliuko. Tačiau Lietuvoje ir kitose šiaurės Europos šalyse palmių šakas pakeitė vietinės gamtos augalai, dažniausiai tai kadagių ar kitų žaliuojančių šakelių puokštės, kurios yra vadinamos verbomis. Verbų šakos bažnyčioje yra palaiminamos, o žmonės jas parsineša į namus, kur jos tampa namų apsaugos ir laiminimo simboliu.

Verbų sekmadienio Evangelija perskaito pasakojimą apie Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Žmonės, pasitikę Jėzų, šaukė „Hosana!“ – žodį, kuris reiškia „išgelbėk mus“. Jie tikėjosi, kad Jėzus bus tas Mesijas, kuris juos išlaisvins iš romėnų valdžios. Visgi Jėzus atėjo ne kaip pasaulietinis karalius, bet kaip nuolankus tarnas, kuris atiduos savo gyvybę už pasaulio išgelbėjimą. Šios dienos pamaldose perskaitoma ir Kančios istorija, primenanti tikintiesiems apie Jėzaus kančią, išdavystę, teismą, nukryžiavimą ir mirtį.

Lietuvoje Verbų sekmadienis taip pat susijęs su senomis liaudies tradicijomis. Žmonės gamina verbas iš įvairių augalų, tokių kaip kadagiai, žilvyčiai, beržo šakelės, žolynai ir gėlės. Verbos yra ne tik simbolinis objektas, bet ir svarbi tautos paveldo dalis, kurioje slypi senosios tradicijos ir amatai. Tikėta, kad verbos turi apsauginę galią – jų šakelės buvo dedamos po šventinimo į namus, tvartus ar lauko laukus, tikintis apsaugos nuo blogų jėgų, ligų ar nelaimių. Taip pat egzistuoja paprotys „mušti“ verbomis artimuosius, tariant: „Ne aš plaku, verba plaka, už savaitės Velykos!“, siekiant suteikti sėkmę ir sveikatą.

Verbų sekmadienio šventimas turi ir gilesnę dvasinę reikšmę. Tai yra priminimas, kad tikroji šlovė ateina per nuolankumą ir pasiaukojimą. Jėzaus įžengimas į Jeruzalę simbolizuoja jo sąmoningą pasirinkimą eiti kryžiaus keliu ir savo kančia atnešti žmonijai išgelbėjimą. Šis sekmadienis taip pat kviečia tikinčiuosius apmąstyti savo santykį su Dievu ir pasiruošti Didžiosios savaitės įvykiams, ypač Jėzaus kančios ir prisikėlimo paslaptims.

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius kreipėsi į susirinkusius maldininkus,- „Brangūs broliai ir seserys, jis yra mūsų Dievas – Jėzus, Taikos Karalius. Jo paskutiniame šauksme Tėvui girdime šauksmą tų, kurie yra sugniuždyti, visų netekusiųjų vilties, sergančiųjų ir vienišųjų verksmą. Kristaus šauksme girdime karo aukų skausmo dejonę, skausmą visų, kuriuos slegia smurtas.

Pats gražiausias dalykas, kurį galime padaryti šiomis dienomis – tai būti šalia šventų ašarų, prie begalinių pasaulio kryžių, kur Kristus vis dar tebėra nukryžiuojamas. Krikščionys būna arti Dievo Jo kančioje.

Kryžius – tai bedugnė, kurioje amžina meilė įsiskverbia į laiką kaip ugnies lašas ir įsiliepsnoja. Mes, Dievo ieškotojai, čia atrandame absoliutų Dievo artumą mums ir mūsų artumą Dievui. Ant kryžiaus virpa ta bendrystės aistra, kuri turi galią sudrebinti kiekvieno mūsų kapo akmenį ir įleisti į jį ryto alsavimą.

Tik kryžius panaikina bet kokią abejonę. Bet koks kitas gestas būtų tik patvirtinęs klaidingą Dievo įvaizdį. Meilė rašo savo pasakojimą žaizdų abėcėle – vienintele, kuri neapgauna. Iš to kyla susijaudinimas, nuostaba, įsimylėjimas.

Gražus yra tas, kuris myli, dar gražesnis – kuris myli iki galo.

Mūsų tikėjimas yra pagrįstas tobula meile – pačiu gražiausiu dalyku pasaulyje. Per Velykas Prisikėlusysis patvirtins, kad tokia meilė negali pražūti.

Šią dieną susirinkusiems maldininkams buvo išdalinti kvietimai į Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebono Artūro Stanevičiaus organizuojamą Kryžiaus kelią Ukmergės mieste.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija