,,Tu palaikai savo ištikimos meilės sandorą su savo tarnais,

kurie yra tau ištikimi visa širdimi.''

(1Kar 8.23)

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius malda apglėbė savo brangius parapijiečius Vaidą ir Šarūną Prušinskus vykstančius į Marijos radijo laidą, kur  Dievo Motinos komandos (DMK) nariai tęsia laidų ciklą pagal t. Kafarelio tekstus „Meilė yra kur kas daugiau nei meilė.“

Klebonas primena, kad šv. Jonas sako: “Dievas yra meilė”. Apaštalas Paulius išvardija jos požymius: neišpuikusi, neišdidi, neieško naudos, nepamena pikto… Ar meilė gali būti sunki, nepakeliama, žeidžianti lyg dviašmenis kalavijas? Gali. Tokia yra ir Kristaus meilė, ateinanti per Dievo žodį: kantri ir nekantri, nuolanki ir kovojanti, tyli ir rėkianti. Žmonija mėgsta tuos, kurie atskleidžia tik vieną Kristaus bruožą – gailestingumą, ji mėgsta iš Kristaus padaryti tik Jėzų, nepavojingą ir žavingą keistuolį  (Renanas), kuris, jei ko ir reikalauja, tai kartais ašaringai ir egzaltuotai padūsauti,-  ir jokiu būdu nieko ir niekada neįpareigoja. Toks pasaulio Jėzus mėgstamas ne tik dūsaujančių širdžių, bet ir kai kurių Evangelijos skelbėjų.

Kažkas yra pasakęs, kad Dievo meilė be darbų yra velnio patarimas. Pasaulyje dirbama, vyksta rungtynės: kieno Jėzus geriausias ir tikriausias, kokie metodai geriausi katekizuojant žmones. Tas pats ir mūsų Bažnyčioje – rungtyniaujame kaip šv. Paulius, kad atbėgę gautume neblėstantį šlovės vainiką!

Parapijiečiaiai liudija, kad Ukmergės DMK dvasinio vadovo klebono Artūro Stanevičius pavyzdys, jo meilė savajai parapijai daugiau duoda siekiančiajam amžinojo gyvenimo pagal Jėzų, negu siūlomos įvairiausios veiklos ar mokymai.

Klebonas kviečia ragina parapijiečius visų pirma patiems praktikuoti meilės dorybę. Jis sako,- štai šventasis Paulius pateikia tris pavyzdžius to, kas galėtų būti laikoma meilės požymiais, kartu paaiškindamas, kad šie dalykai visai nėra meilė:

„Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“.

Paulius pateikia šiuos tris pavyzdžius:

Tuos, kurie kalba žmonių ir angelų kalbomis,
Pranašus, kurie žino visas paslaptis, turi visas žinias ir tikėjimą, galintį perkelti kalnus,
Tuos, kurie išdalina visas gėrybes vargšams maitinti, ir tuos, kurie atiduoda savo kūnus sudeginti.

Tai reiškia, kad šie trys rodikliai patys savaime NĖRA meilė.

Pirmiausia šventasis Paulius mini tuos, kurie „kalba žmonių ir angelų kalbomis“, o tai, yra didžiausias gebėjimas kalbėti visomis kalbomis naudojantis kalbų dovana. Ir šiuo atveju kalbama ne tik apie gebėjimą taip kalbėti, bet ir apie gebėjimą kalbėti didžiausiu mastu, t. y. apie gebėjimą kalbėti visomis žmonių kalbomis arba bendrauti didžiausiu tobulo žinojimo laipsniu, kaip tai daro angelai.

Antruoju atveju šventasis Paulius mini dvi dovanas – pranašystės ir tikėjimo. Vėlgi jis nurodo šias dovanas didžiausiu įmanomu laipsniu, todėl pranašystė nurodoma kaip pranašas, žinantis visas paslaptis ir turintis visą žinojimą. O kalbėdamas apie tikėjimą, jis mini kalnų perkėlimą kaip didžiausią gebėjimą, nepaisant to, kad mūsų Viešpats nurodo, jog būtent šiam veiksmui atlikti reikia garstyčios grūdo dydžio tikėjimo – mažiausios iš visų sėklų. Šv. Jonas teigia, kad šia nuoroda norėta pritraukti visas tokias dvasines dovanas, kad jos apimtų net pačius stebuklus, kuriuos jis vėlgi atskiria nuo „meilės“.

Trečiuoju atveju šventasis Paulius mini tuos veiksmus, kurie suteikia aukščiausią tobulumo laipsnį ir užtikrina išganymą – ir vėl juos atskiria nuo meilės. Visų gėrybių dalijimas vargšams maitinti, kaip nurodo šv. Jonas, yra nuoroda į mūsų Viešpaties pamokymą turtuoliui, kuris klausė, ką jis turi daryti, kad būtų tobulas. O savo kūno atidavimas sudeginti yra nuoroda į mūsų Viešpaties teiginį: „Niekas neturi didesnės meilės už tą, kad žmogus atiduotų gyvybę už savo draugus“ ir „Kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“. Ir vis dėlto šventasis Paulius čia užsimena, kad įmanoma, jog kas nors gali daryti šiuos dalykus ir NETURĖTŲ meilės juos darydamas.

Kalbant apie gebėjimą kalbėti, net ir su didžiausia iškalba apie aukščiausias Bažnyčios gėrybes ir tiesas, jei kalbantysis nekenčia savo artimo arba yra kupinas ydų, jis yra ne kas kita, kaip rėksnys. Jam pačiam nėra jokio nuopelno vien kalbėti tiesą, jei intencija ir troškimas nėra nukreipti į sielų išganymą su tikra meile toms sieloms. Ir dar blogiau, jei atsiskleistų jo neapykanta kitiems arba jo ydos, tada didžiausios jo išsakytos tiesos bus ignoruojamos, nes jis nepraktikuoja to, ką skelbia.

Galiausiai šventasis Paulius kalba apie tuos, kurie išdalina visas gėrybes vargšams pamaitinti net ir savo pačių žūties kaina. Ir vis dėlto, nors tai – kaip nurodė mūsų Viešpats – turėtų būti aukščiausias tobulumo laipsnis ir didžiausias meilės veiksmas, šventasis Paulius būtent šiuos dalykus atskiria nuo pačios meilės. 

Pateikęs pavyzdžių, kas nėra meilė, šventasis Paulius toliau apibrėžia, kas yra meilė ir kaip ji atrodo. Jis rašė:

„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.“.

Kitaip tariant, tie, kurie tikrai myli kitą, siekia jam gėrio be jokio atlygio ir yra pasirengę iškęsti bet kokią kančią, kad tai užtikrintų, net iki savęs nugalėjimo. Tvarka, kuria šventasis Paulius išdėsto dalykus, kurie YRA meilė, nėra atsitiktinė. Jis pradeda nuo žemiausių ir pereina prie aukštesnių meilės tobulumo laipsnių, pradėdamas nuo paprastos kantrybės ir gerumo. Būti maloniam žmogui ir kantriai elgtis su varginančiais žmonėmis kainuoja labai nedaug. Kantrybės praktikavimas paskatins natūralų gerumą ir gebėjimą ištverti kančią dėl gėrio. Pavydas yra yda, prieštaraujanti kantriai kančiai, todėl tie, kurie pasižymi tobulesne meile, kentės dėl gėrio, netrokšdami komforto, kuriuo, regis, mėgaujasi kiti. Šv. Jonas aiškina, kad frazė „nesielgia netinkamai“ paprasčiausiai reiškia „nėra skubotas“. Kitaip tariant, turintis tikrąją meilę geba nuslopinti kylantį pyktį, išlaikydamas dėmesingą, rimtą ir tvirtą laikyseną. „Neišdidi“ reiškia ne tik tuštybės nebuvimą meilės darbuose, bet labiau siejasi su vidiniu tobulumo jausmu. Pasiekusiems aukštesnius tobulos meilės laipsnius gali kilti pagunda žvelgti į vidų ir matyti tobulumą savyje, užuot bendradarbiavus meilėje, kuria per juos veikia Kristus.

Kai pamatysite tobulėjimo pažangą tame, ką šventasis Paulius vadina meile, prasmė taps gana aiški. 

Toks klebono Artūro Stanevičiaus palydėjimas parapijiečių yra ir puikus įvadas į artėjančią Gavėnios pradžią. Labai verta pasvarstyti, kuris iš trijų minėtų tipų galėčiau būti, ir apmąstyti likusį šventojo Pauliaus meilės apibrėžimą, kad ištirčiau savo trūkumus ir sutelkčiau dėmesį į tas sritis, kuriose man tikrai reikia padirbėti. Šią gavėnią klebonas kviečia visus melstis vieni už kitus ir taip stenktis išvalyti per metus susikaupusias ydas ir blogus įpročius, ir Dievo malonės dėka tuomet tikrai mirsime sau ir galiausiai prisikelsime kartu su mūsų Viešpačiu didžiausioje Jo meilės dovanoje Velykų sekmadienį.

Na, o pokalbį Marijos radijo laidoje su Vaida ir Šarūnu Prušinskais nuoširdžiai kviečiame pasiklausyti Marijos radijo laidoje.

https://www.marijosradijas.lt/transliacijos/328461-2026-02-10-18-15-seimos-zidinys.html

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija