,,Jis bus didis ir gerbiamas."

(Ps 112.9)

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius sekmadienio homilijos metu kalbėjo, kad tik tikrasis džiaugsmas suteikia gyvenimui skonį ir leidžia sušvisti šviesai, kurios prieš tai nebuvo. Tai džiaugsmas, kuris kyla iš gyvenimo stiliaus, gyvenimo Žemėje būdo, gyvenimo kartu, kurio reikia norėti ir kurį reikia rinktis.

Šis gyvenimas, tęsė jis, šviečia Jėzuje ir tai yra naujas jo veiksmų ir žodžių skonis. Klebonas pastebėjo, kad skaudu prarasti šį skonį, išsižadėti šio džiaugsmo, tačiau įmanoma širdyje turėti būtent tokią žaizdą. Gi Jėzus stengiasi perspėti savo klausytojus, kad neišsižadėtų džiaugsmo. Jis sako, kad išsidvokusi druska niekam nebetinkama – belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. „Kiek žmonių jaučiasi nereikalingais, kaip nevykėliai – gal ir mes taip esme pasijutę – tarsi kas būtų jiems užvožęs šviesą. Bet Jėzus mums skelbia apie Dievą, kuris mūsų niekuomet neišsižada, Tėvą, kuriam mūsų vardas brangus, kuris brangina mūsų nepakartojamumą. Kiekviena, kad ir gili, žaizda išgis, jei priimsime Palaiminimų žodį ir sugrįšime eiti Evangelijos nutiestu keliu. 

Pradžioje buvo šviesa… Šviesa, o ne akinantys žibintai, ne apsvaiginančios blyksnės, bet rami ir švelni, pastovi šviesa. Jis prašo mūsų būti kaip tas apšviestas miestas ant kalvos viršaus, kur neuždengti langai šviečia tamsoje, tarsi grąžindami per visą dieną gautą šviesą: šiek tiek šviesos aplinkui. Mums nereikia galvoti apie tai, ką mes privalome padaryti. Reikia išmokti paprasčiausiai būti…

Druska ir šviesa turi kažką bendra: jos negyvena dėl savęs, bet dėl kito. Druska yra skirta maišytis ir ištirpti maiste, šviesa gyvuoja tik atsispindėdama nuo sienų ir veidų. Galime sakyti, jog tai vieni iš paprasčiausių elementų gamtoje, todėl jie ir yra būtini.  Druska ir šviesa neiškyla kitų sąskaita, bet išryškina kito tapatybę. Druska ir šviesa nėra viliojančios, jos nenori visko pritraukti prie savęs, kad netaptų toksiškos. Druska ir šviesa yra parodančios: jos parodo ir išryškina, apšviečia ir paryškina kito geriausią skonį.

Krikščionys: šviesa pasauliui, grąžinanti jam jo formą. Krikščionys: žemės druska, suteikianti pasauliui visą skonį. Kai tamsa nori viešpatauti ir puola, mes laikome uždegtą vilties šviesą. Kai mus traukia į dešinę ar į kairę, kai tampame tokie patys nuobodūs, kaip bet kuri kita savo galia besimėgaujanti grupė, prisiminkime druską. Kai pasaulis gyvena neįmanomu informacijos kiekiu ir pertekliumi, prisiminkime, kad esame kokybė: šiek tiek druskos, šiek tiek šviesos. Žemės druska ir pasaulio šviesa daro aplinką tinkamą gyventi, humanizuoja ją; jos rūpinasi, įkvepia, suteikia skonį.

Mums derėtų prisiminti, jog visuomet yra didelis pavojus prarasti skonį, išnykti ir tada tapti beverčiais, netgi pavojingais. Mus persekioja pavojus gyventi intymia, saldžia, tik sau patiems skirta krikščionybe, užsidarius tarp keturių sienų, nejaučiant gyvenimo skonio. Verta nuolat prisiminti, kad mes esame pasaulio druska ir šviesa, ir tada mumyse išsipildys pirmajame Mišių skaitinyje girdėta Izaijo pranašystė „Tartum aušra užtekės tavo šviesa, tavoji žaizda bus greitai užgydyta. Tavasis teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė palydės iš paskos“…

Broliai, seserys, leiskime, kad mūsų bendrystė su Jėzumi mus pamaitintų ir apšviestų. Tada ir mes būsime kaip miestas kalno viršūnėje; ne tik matomas, bet kviečiantis ir svetingas – Dievo miestas, kuriame visi trokšta gyventi.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija