,,Leisk man džiūgauti ir būti linksmam

dėl tavo ištikimos meilės"

(Ps 31.8)

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius susirinkusiems maldininkams kalbėjo, kad Steponas priklausė pirmajai Jeruzalės bendruomenei. Kartu su kitais šešiais bičiuliais diakonais jis turėjo valdyti turtus, kuriuos, paklusdami kuo nuoširdžiausiam broliškosios artimo meilės priesakui, į bendrą iždą sunešdavo tikintieji. Iš to turto vėliau kiekvienam būdavo padalijama tiek, kad užtektų prasiversti šeimai, o likusi dalis buvo išdalijama vargšams.

Steponas krikščionių bendruomenėje atsirado kiek įtemptu laikotarpiu. Graikų kilmės krikščionys nebuvo labai patenkinti tuo, kaip buvo elgiamasi su jų našlėmis. Jiems atrodė, kad jos visoje toje artimo meilės tarnystėje yra kiek apleistos. Tad ir niurnėjo nepatenkinti.

Kaip pasakoja Apaštalų darbai: „Tuomet Dvylika sušaukė mokinių susirinkimą ir pareiškė: ,Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų. Todėl, broliai, nusižiūrėkite iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui, o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai’“ (Apd 6, 2–4).

Šis pasiūlymas visiems patiko, ir jie išrinko Steponą („vyrą, kupiną tikėjimo ir Šventosios Dvasios“), Pilypą, Prochorą, Nikanorą, Timoną, Parmeną ir Mikalojų. Apaštalai ant jų visų uždėjo rankas ir pašventino naujai tarnystei.

Steponas savo misiją vykdė pavyzdingai uoliai: artimo meilės tarnystę papildė ir Žodžio tarnyste, o Dievas už tai jam atlygindavo jo kelią nusėdamas atsivertimais. Tačiau jo pasisekimas siutino judėjus, šie vieną dieną „pritykoję sučiupo jį ir nusivedė į aukščiausiojo teismo tarybą. Ten pastatė melagingus liudytojus, kurie tvirtino: ,Šitas žmogus nesiliauja kalbėjęs prieš šventąją vietą ir Įstatymą. Antai mes esame girdėję jį sakant, kad Jėzus Nazarėnas išgriausiąs šią vietą ir pakeisiąs Mozės duotus mums nuostatus.’“ (Apd 6, 12b–14).

Steponas savo kaltintojus prikaustė ilga ir karšta kalba, siekdamas įrodyti, jog „Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose“ (Apd 6, 48). Savo kalbą jis baigė teigdamas: „Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai. Argi buvo pranašas, kurio nebūtų persekioję jūsų tėvai? Deja, jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar esate jo išdavėjai ir žudikai!“ (Apd 7, 51–53)

Paskutinius jo žodžius palydėjo prakeiksmų choras. Tačiau Steponas pralenkė visus šūksnius: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“ (Apd 7, 56). Šis nuoširdus ir drąsus tikėjimo aktas nulėmė jam mirties nuosprendį. Aukščiausiojo teismo tarybos teisėjai paskelbė sprendimą: „Tegu jį užmėto akmenimis!“, ir jis buvo įvykdytas už miesto sienų.

Klupdamas po sunkių akmenų našta Steponas garsiai meldėsi: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60)

Kaip pasakoja Lukas, liudytojų drabužius saugojo toks jaunuolis vardu Saulius – būsimasis tautų apaštalas. Stepono relikvijos, kaip pasakoja tradicija, buvo surastos 415 metais. Viena jų dalis perkelta į Ispanijos salą Minorką. Ta proga krikščionys, norėdami netikėliškai atkeršyti už Steponą, išžudė ten atsikėlusius žydus, kurie, jų manymu, prasikalto dėl to, kad buvo šventąjį akmenimis užmėčiusių liudytojų palikuonys, – toks kvailas išaiškinimas negali būti jokiu būdu pateisintas.

Taip pat pasakojama, kad šv. Steponą žydai ir netikėliai nužudė avižienoje ar užmušė akmenimis avižienos duobėje, kurioje nuo ligonių ir pavargėlių slapstėsi šventasis. Dėl šios priežasties šv. Stepono dieną žmonės į bažnyčią neša šventinti avižas. Šv. Stepono mirties vieta tampa simboliniu šventojo kančios atminimu, gyvuojančiu liaudies papročiuose, o su šiuo personažu sietos avižos panaudojamos gydymui. Šventintų avižų duodavo gyvuliams, kai jie susirgdavo, arba pirmą kartą genant juos į lauką.⠀

Pirmieji krikščionys kankinystę vadindavo gimimu dangui. Tikėjimo žvilgsnis mirtyje mato ne tik tamsą. Ne mes patys nusprendžiame ateiti į šį pasaulį, bet vėliau gyvenime susiduriame su daugybe įvykių, kurie reikalauja mūsų apsisprendimo, ir kiekvieną kartą esame pašaukti rinktis šviesą. Tai veidas to, kuris ne bejėgiškai susitaiko su likimu, bet jį priima su meile. Tai, ką mirties akivaizdoje daro ir sako Steponas, atspindi dieviškąją meilę, pasirodžiusią Jėzuje – Šviesą, spindinčią mūsų sutemose.

Dievo Sūnaus gimimas tarp mūsų – tai kvietimas, kad ir mes gyventume kaip Dievo vaikai,- kalbėjo parapijos klebonas. Tokį gyvenimą padaro įmanomą ta trauka, kurią nuo pat Betliejaus nakties jaučia paprasti, nuolankūs žmonės, tokie kaip Marija, Juozapas ir piemenys.“ Tačiau ne visi priima Jėzaus ir tų, kurie gyvena kaip jis, grožį. Dieviškosios traukos jėgai nuo pat pradžių priešinasi tie, kurie bijojo prarasti savo galią. Tačiau, kad ir kokie galingi jie būtų, niekada nebus galingesni už Dievą. Visame pasaulyje yra žmonių, kurie renkasi teisingumą, net jei tai kainuoja, kurie be baimės renkasi taiką, kurie tarnauja vargstantiems. Tuomet sudygsta viltis ir, nepaisant visko, tampa prasminga džiaugtis.

Gali atrodyti, kad tarp dabartinio pasaulio nežinios ir kančių džiaugsmas neįmanomas. Iš tiesų tie, kurie šiandien tiki taika ir pasirinko Jėzaus bei kankinių beginklį kelią, dažnai yra išjuokiami, stumiami iš viešosios erdvės ir kaltinami, kad remia priešus. Tačiau krikščionis neturi priešų – tik brolius ir seseris, kurie lieka tokiais net ir tada, kai vieni kitų nesuprantame. „Kalėdų slėpinys mums teikia šį džiaugsmą: džiaugsmą tų, kurie jau gyvena kaip broliai ir seserys, kurie jau pripažįsta aplink save, net ir savo priešuose, neištrinamą Dievo dukrų ir sūnų orumą. Dėl to Steponas mirė atleisdamas, kaip Jėzus. Jį stiprino jėga, kuri yra tikresnė už ginklų jėgą. Tai neatlygintinai suteikiama jėga, kurią visi jau turime savo širdyse. Ji atgyja ir tampa nesutramdoma, kai pradedame nauju žvilgsniu žiūrėti į savo artimą, jam skiriame dėmesį ir jį pripažįstame. Tai reiškia atgimti, tai reiškia iš naujo ateiti į šviesą. Tai yra mūsų Kalėdos!

Klebonas Artūras Stanevičius  paragino malda kreiptis į Mergelę Mariją ir kontempliuoti ją, palaimintą tarp visų moterų, kurios tarnauja gyvenimui, rūpestingumu atsako į aroganciją, tikėjimu – į nepasitikėjimą. Mergelė Marija temoko mus savo džiaugsmo, kuris ištirpdo bet kokią baimę ir nepasitikėjimą, kaip saulė ištirpdo sniegą.

Jei Dievo Žodis apšvies visas mūsų kasdienio gyvenimo erdves, tamsa negalės jose viešpatauti. Patikėkime Švč. Mergelei Marijai šio jubiliejaus vaisius, kad niekas nebūtų prarasta ir kad tai, kas buvo pasėta, sudygtų kasdieniame gyvenime. 

Po Šv. Mišių visus susirinkusius maldininkus parapijos klebonas Artūras Stanevičius kartu keliauti prie Ukmergės miesto prakartėlės šalia bažnyčios, Kalėdinių giesmių giedojimui su Švč. Trejybės bažnyčios choru ,,Magnificat" vadovaujamu Reginos Ališauskaitės.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija