,,Jis pakelia silpną žmogų iš dulkių,

ištraukia elgetą iš šiukšlyno"

(Ps 113.7)

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius susirinkusiems maldininkams homilijos metu kalbėjo, kad šios dienos Jėzaus palyginime šeimininkas pareikalauja, kad prievaizdas atsiskaitytų. Mes nesame savo gyvenimo ir turtų, kuriais naudojamės, šeimininkai. Viską esame gavę iš Viešpaties. Viską, ką turime, jis patikėjo mūsų globai, mūsų laisvei ir atsakomybei. Vieną dieną turėsime atsiskaityti už tai, kaip tvarkėme savo gyvenimą, savo turtus. Už visa, ką turime, esame atsakingi tiek prieš Dievą, tiek prieš žmones.

Palyginimo prievaizdas siekė tik savo naudos, o kai atėjo diena, kai reikėjo atsiskaityti, jam teko pagalvoti, kaip užsitikrinti ateitį. Šioje sudėtingoje situacijoje jis suprato, kad materialinių turtų kaupimas nėra svarbiausia vertybė, nes šio pasaulio turtai yra laikini, ir tada jam atėjo į galvą puiki mintis: jis pasikvietė šeimininko skolininkus ir nurašė dalį jų skolų, taip atsisakydamas ir dalies pelno, kuris priklausė jam pačiam. Tokiu būdu jis neteko materialinės naudos, bet įgijo draugų, kurie bus pasirengę jam padėti.

Jei palyginimo prievaizdas, nesąžiningai tvarkydamas turtus, sugebėjo rasti būdą laimėti sau draugų, tai juo labiau mes, kurie esame Kristaus mokiniai ir stengiamės gyventi pagal Evangeliją, turime tvarkyti materialines gėrybes ir savo pačių gyvenimą, galvodami apie tikrąjį turtą, kuris yra draugystė su Viešpačiu ir su mūsų broliais bei seserimis.

Palyginimas kviečia mus paklausti savęs: kaip mes tvarkome materialius turtus, ir savo pačių gyvenimą, kurį mums patikėjo Dievas? Galime vadovautis egoizmo kriterijumi, turtus statydami į pirmąją vietą ir galvodami tik apie save; tačiau tai mus izoliuoja nuo kitų ir skleidžia konkurenciją. Tačiau mes galime ir pripažinti, kad viskas, ką turime, yra Dievo dovana, kurią turime prižiūrėti ir kuria turime dalytis, taip kurdami draugystės ir solidarumo tinklus, ugdydami gėrį, kurdami teisingesnį ir broliškesnį pasaulį.

Viešpats kalba apie prievaizdą, šeimininką, prievaizdo apgavystes, o galiausiai apgaviką pagiria. Iškart kyla klausimas: kaip galima girti nesąžiningą žmogų?

Bet šioje dienos Evangelijoje girdime, kad „Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą“… 

Prievaizdas pagaunamas sukčiaujant svarsto galimus sprendimus. Kalbėdamasis pats su savimi, jis pradeda galvoti apie savo ateitį…

Prievaizdo neslegia kaltės jausmas ir tai jam tampa išsigelbėjimo pradžia. Yra daug žmonių, kurie neleidžia sau patirti atleidimo džiaugsmo, nes lieka supančioti prieš daugelį metų padarytų klaidų. Jei norime keisti gyvenimą, neverta svarstyti, ką reikėjo daryti tada, kaip turėjome elgtis. Suprantame, kad buvo padaryta klaida, bet dabar reikia atleisti sau ir žvelgti į priekį.

Prievaizdas, bet pripažįsta savo klaidą, tai reiškia – atleidžia sau – ir pradeda veikti. Jis pastebi kitus ir jiems padeda. Štai kūrybiškas sprendimas: susirasti draugų, kurie galėtų jam padėti, kai to prireiks.

Jėzus nori, kad iš jo mokytumės. Kai kas nors neveikia, beprasmiška primygtinai užsispyrus daryti tą patį, apgaudinėti save, turime tiesiog keistis. Susidūrus su sudėtinga situacija, galima rasti kūrybišką sprendimą. Užuot švaistę laiką, gailėdamiesi savęs, likusį laiką galime skirti meilei.

Prievaizdas imasi veiksmų: jis vieną po kito kviečiasi įvairius šeimininko skolininkus. Pirmajam suteikiama 50 procentų nuolaida, antrajam – 20 procentų. Anksčiau jis apgaudinėjo skolininkus, o dabar visą savo aistrą skiria tam, kad jiems padėtų, taip klaidą paversdamas stiprybe. Jis pasikliauja gailestingumu, tikėdamasis sulaukti gailestingumo, ir jam sekasi gerai, nes gailestingumas ištrina daugybę klaidų.

Jėzus pateikia šį prievaizdą ne kaip nesąžiningumo, bet kaip gudrumo pavyzdį. Tačiau pabaigoje karčiai pastebi: „Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save, negu šviesos vaikai“. Jėzaus mokinys, norėdamas skelbti Gerąją Naujieną, turėtų turėti tiek pat energijos, aistros ir išradingumo, kiek ir palyginime minimas prievaizdas. Būkime atviri: mums trūksta aistros, daugelis mūsų bendruomenių yra sustabarėjusios, nostalgiškos, nepajėgios priimti naujovių… Galbūt čia prireiktų palyginimo prievaizdo įžvalgumo?…

Pats Jėzus šį palyginimą komentuoja taip: „Darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes“. Nėra žmogiškesnio įsakymo už šį. Gyvenimo žaidime laimi tas, kuris turi daugiausiai draugų, o ne tas, kuris turi daugiausiai pinigų, ir būtent šie draugai turi raktus nuo rojaus.

Būtent čia ir slypi valdymo didybė: atsisakyti ko nors dabar, kad investuotume į ateitį. Galbūt kyla klausimas, kodėl nesąžiningi žmonės bus priimti į rojų? Todėl, kad Dievo žvilgsnis krypsta ne į nuodėmę, bet į padarytą gėrį, kuris visada bus nepalyginamai didesnis už padarytą blogį. Jo akys žvelgs ne į mus, bet aplink mus, į draugus, kuriuos paguodėme, į vargšus, kuriems padėjome. Jis žvelgs į gėrį, kurį padarėme, kad užgožtume blogį. Vienintelis būdas atsistoti ant kojų, padarius bloga, yra mylėti, kiek tik galime.,- kalbėjo Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija