,,Tebūna Viešpaties,

mūsų Dievo, malonė su mumis"

(Ps 90.17)

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius  susirinkusiems maldininkams pranešė džiugią žinią, kad šiandien yra nuostabi šventė, visai Bažnyčiai, visam pasauliui! Visi mes, esame pašaukti būti šventaisiais. 

Rugsėjo 7-ąją Leonas XIV vadovauja dviejų jaunų tikinčiųjų pasauliečių – Petro Jurgio Frassati (1901-1925) ir Karolio Akučio (1991-2006) skelbimo šventaisiais – kanonizacijos – apeigoms.

Per amžius daug jaunų žmonių atsidūrė tokioje kryžkelėje ir turėjo rinktis,- kalbėjo klebonas. Tarp jų ir šv. Pranciškus Asyžietis. Jis, jaunas ir turtingas, vedamas dar didesnio garbės ir šlovės troškimo, patraukė į karą, bet pakeliui jam pasirodęs Jėzus privertė jį sustoti, pabusti ir paklausti: „Viešpatie, ką nori, kad padaryčiau?“ Nuo to momento, grįžęs atgal, jis pradėjo rašyti kitokią istoriją: nuostabią šventumo istoriją, kurią visi žinome, išsižadėjęs visko, kad galėtų sekti paskui Viešpatį (žr. Lk 14, 33), gyvendamas neturte, teikdamas pirmenybę ne savo tėvo auksui, sidabrui ir brangiems audiniams, o meilei broliams, ypač silpniesiems ir mažiausiems.

Ir daug kitų šventųjų galėtume prisiminti! Kartais mes juos įsivaizduojame kaip didžius asmenis, pamiršdami, kad viskas jų gyvenime prasidėjo, kai jie, dar būdami jauni, pasakė „Taip“ Dievui ir visiškai save jam dovanojo, nieko sau nepasilikdami, – sakė parapijos klebonas, priminęs, kad ir šv. Augustinas labai painiu savo gyvenimo momentu gelmėje išgirdo balsą – „Noriu tavęs“. Taip Dievas jam parodė naują kryptį, naują kelią, kuriame niekas iš jo gyvenimo nebuvo prarasta.

Abu, Petras Jurgis ir Karolis, puoselėjo meilę Dievui ir broliams paprastais, visiems prieinamais būdais: šv. Mišiomis, kasdiene malda, ypač Eucharistijos adoracija. Abu darė mažus, kone nematomus artimo meilės darbus, mylėjo Dievo Motiną ir šventuosius, dažnai eidavo išpažinties.

Kai juodu ištiko liga ir nusinešė jų jaunas gyvybes, net ir tai jų nesustabdė ir nesutrukdė jiems toliau mylėti, atsiduoti Dievui, dėkoti jam ir melstis už save ir už visus. Petras Jurgis yra pasakęs, kad mirties diena bus gražiausia jo gyvenimo diena. Karolis sakydavo, kad dangus visada mūsų laukia, o šiandien daryti geriausia, ką gali, yra geriau, nei mylėti rytoj.

Galbūt mus paguostų žinojimas, kad net mūsų Mokytojui ne visada viskas klostėsi taip, kaip Jis norėjo. Pasak to, ką šiemet skaitome Evangelijoje pagal Luką, savo misijos pradžioje Jėzus buvo ne tik ignoruojamas savo žemiečių, Nazareto gyventojų, bet netgi atstumiamas ir persekiojamas. Vėliau, kai pradėjo rastis norinčiųjų Juo sekti, Viešpats griauna jų entuziazmą, vienam sakydamas, kad sekti Juo, reiškia: neturėti kur galvos priglausti, kitam, norinčiam pirmam palaidoti tėvą, – kad reikia leisti mirusiems laidoti savo mirusiuosius, o dar vienam – kad pridėti ranką prie arklo ir atsigręžti atgal reiškia orumo stoką. Tad netenka stebėtis, kad paskui net ir tas nedaugelis Jėzaus klausytojų nusigręžia nuo Jo. Taip pasiekiame šiandienos Evangelijos pasakojimą, kuomet, kaip rašo Lukas, su Jėzumi ėjo „gausios minios“.  Atrodo, tai turėtų plačiai atverti Jėzaus širdį, nes Jis mato, kad troškimas sugrąžinti visus žmones pas Dievą, atrodo, duoda konkrečių vaisių. Vis tiktai Išganytojas lieka konkretus: toms „gausioms minioms“ Jis kalba aiškiai, iškeldamas tris sąlygas, dėl kurių veikiausiai vėl atsiras tokių, kurie nebevaikščios su Juo.

Kokios yra šios trys sąlygos, kad galėtume sekti Jėzumi, o ne tik dėl to, kad esame pagauti lengvabūdiško entuziazmo? Iš esmės Jėzaus žodžiuose yra tik viena sąlyga: būti laisviems viduje ir išorėje. Laisviems nuo emocinių prisirišimų, laisviems nuo įsipareigojimų, laisviems nuo rūpesčių dėl turtų. Iš tikrųjų mūsų požiūriu tai būtų trys labai gražūs elementai, kurių reikėtų siekti net ir tikėjimo gyvenime. Kas gali būti gražiau už galimybę dalytis savo tikėjimu į Kristų su žmonėmis, kuriuos labiausiai mylime? Kas blogo, jei savo bažnytinėje ir pastoracinėje veikloje siekiame kitų pritarimo ir paramos? Ir, pagaliau, kas blogo, jei materialinės gėrybės naudojamos net Bažnyčioje, kuri, būdama laikina tikrovė ir įsitvirtinusi pasaulyje, neišgyventų, jei neieškotų ir finansinių išteklių savo veiklai vykdyti?

Jei šie trys dalykai atliekami išmintingai ir sąžiningai, jie yra visiškai leistini ir juose nėra nieko blogo: kodėl tad Jėzus iš norinčių būti Jo mokiniais reikalauja, kad jie išsilaisvintų iš brangiausių jausmų, neštų Evangelijos žinią tarsi kryžių ir atsisakytų viso savo turto?

Ši Jėzaus mintis yra aiški, nors, iš pažiūros, ir žiauri: kad ir kokie svarbūs ir gražūs būtų mūsų gyvenimo dalykai, nė vienas iš jų neturi būti iškeltas aukščiau Dievo. Jei mes nesugebame Dievui suteikti pirmenybės, mūsų tikėjimo gyvenimui visada kažko trūksta: jam trūksta tos laisvės - vidinės ir išorinės - nuo visko, kas esame ir ką turime, kad galėtume laisvai vadintis jo mokiniais.

Todėl jei meilė Dievui nėra svarbesnė už meilę brangiausiems žmonėms, mes neturime širdies laisvės, kurios Jis iš mūsų reikalauja, kad galėtume laisvai Juo sekti.

Parapijos klebonas Artūras Stanevičius taip pat priminė apie brangiausią Lietuvai Šiluvos šventovę ir kvietė vykti į atlaidus.

https://kaunoarkivyskupija.lt/index.php?id=140&ncid=2&nid=14331

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija