,,Bet teisieji linksminasi;

jie džiūgauja Dievo Artume, –

jie laimingi ir krykštauja iš džiaugsmo."

(Ps 68.4)

Būti prie Eucharistijos stalo Viešpaties dieną reiškia būti kartu su Jėzumi, kuris mums kalba. Jis yra mūsų svečias, noriai dalijasi tuo, ką mato. Jis ragina pažvelgti į save jo akimis, prisiminti, kaip dažnai gyvenimą paverčiame varžybomis, kaip jaudinamės laukdami, kad kiti mus pripažintų, kaip beviltiškai lyginame save su kitais. Sustokime ir pamąstykime. Tegul mus pažadina Jėzaus žodis. Klauskime savęs, kokie prioritetai užvaldė mūsų širdis. Tik taip atrasime tikrą laisvę,- homilijos metru kalbėjo Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius.

Klebonas pabrėžė, kad Evangelijoje nuolankumas yra viena tobulų laisvės formų. Būti nuolankiam reiškia pirmiausia būti laisvam savo viduje. Nuolankumas gimsta, kai mus iš tikrųjų sudomina Dievo Karalystė ir jos teisumas, kai išmokstame žiūrėti ne tik sau po kojomis, bet ir toli į priekį. Kas save aukština, dažniausiai neranda nieko įdomesnio už save patį, o giliai širdyje jaučiasi labai nesaugus. O tas, kuris supranta, koks brangus jis Dievo akyse, kuris jaučia esąs Dievo sūnus ar dukra, gali didžiuotis kur kas didesniais dalykais – iš jo savaime spinduliuoja orumas. Ne tada, kai stengiamės pasinaudoti kiekviena situacija, bet tada, kai tarnaujame, šis mūsų orumas be pastangų ir strategijų pats iškyla į pirmą planą.

Jėzus daug ką pastebėjo. Jei Jis gyventų šiandien, esu tikras, kad Jis daug laiko praleistų, stebėdamas žmones gatvėse, žaidžiančius vaikus, pastebėtų abejingumą, su kuriuo praeiname pro benamį, matytų, su kokia nuotaika įeiname prieš Šv. Mišias į bažnyčią ar išeiname iš jos.

Toliau Evangelijoje pateikiami ne tikri palyginimai, o Jėzaus pastebėjimai, matant, kas vyko pietų metu. Tai ne pamokymai apie geras manieras, bet Dievo Karalystės taisyklės. Jėzus mato, jog svečiai siekia užimti pirmąsias vietas, skirtas svarbiausiems svečiams. Kiekvienas jų mano, jog pats svarbiausias svečias yra jis. Ta pietų menė iš tiesų yra gyvenimo metafora: pirmųjų vietų užkariavimas, varžymasis, prestižo siekimas, – visa tai, ką taip vertina žmonės. Jėzus pastebi, kad visi stengiasi būti svarbesni už kitus, užimti pirmąją vietą, nors iš tiesų tai tik ženklas, kad jie dar neatrado savo vietos, nes jei jie jau būtų atradę savo vietą gyvenime, jiems nebereikėtų ieškoti kitos. Iš tikrųjų mums dažnai nesvarbu, kas esame, bet svarbu įrodyti, kad esame kažkas. Mūsų visuomenėje viskas paremta įvaizdžiu, tačiau kyla pavojus visą gyvenimą praleisti įrodinėjant, jog esame kažkas, atsisakant mumyse slypinčio gyvenimo vien tam, kad taptume tuo, kuo nesame.

Jėzus siūlo kitą logiką: „Eik ir sėskis paskutinėje vietoje”, nes tai yra vieta Dievo, kuris atėjo tarnauti, o ne kad Jam būtų tarnaujama. Paskutinė vieta yra vieta to, kuris turi pakankamai meilės, kad galėtų ją atiduoti kitiems.

„Bičiuli, pasislink aukščiau!“ Pasirinkusiems paskutinę vietą skiriamas šis švelniai skambantis vardas: bičiulis. Tai Dievo bičiulis, nes Dievui mes esame svarbesni už Jį. Kristaus kryžius yra regima šios beprotiškos meilės apraiška.

Frazė: „kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ susieja šiuos du palyginimus. Nusižeminti – tai prisiliesti prie savo žmogiškumo. Tik tada žmogus pradeda jausti, kas yra gyvenimas.

Tokia yra Dievo karalystė, svajonė, kurią Jėzus saugo savo Bažnyčios širdyje. Karalystės logikoje nėra simetrijos tarp davimo ir turėjimo, žmogus duoda nuostolingai, pirmas, be atsako. Štai kodėl „rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų“. Šiuo palyginimu parodomos pirmojo palyginimo pasekmės ir paaiškinamos siūlomo elgesio priežastys. Jei žmogus nemoka savęs pastatyti į paskutinę vietą, jis negali priimti tų, kurie yra paskutiniai, nes tik parpuolę suprantame, kad tai, kas nutiko mums, gali patirti kiekvienas žmogus. Tik tie, kurie jaučiasi paskutiniai, gali pakviesti paskutinius. Tik tie, kurie įsiklauso į savo širdį, gali išgirsti kito širdies plakimą. Tik tas, kuris yra ištikimas sau pačiam, gali būti ištikimas kitiems ir Dievui…

Klebonas kvietė melstis, kad Bažnyčia visiems būtų nuolankumo mokykla, kad taptų namais, kur visada esame laukiami, kur nereikia kovoti dėl vietos, kur Jėzus į mus prabyla ir mus moko savo nuolankumo bei laisvės. Šiuose namuose Švč. Mergelė Marija yra tikroji Motina.

https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/leonas_xiv/zinios/2025-06-30_maldos-del-rupinimosi-kurinija-dienai-2025

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč.Trejybės parapijos informacija