,, Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus

ir savo kūne papildau,

ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno,

kuris yra Bažnyčia."

(Kol 1.24)

Vasaros metas skatina mus sulėtinti tempą ir tapti panašesniais į Mariją nei į Mortą. Mums reikia šiek tiek poilsio, kad geriau išmoktume atvirumo kitiems. Atostogų industrija siūlo įvairiausių patirčių, tačiau ne visada tokių, kokių mums iš tiesų reikia. Svarbiausia yra susitikimas. Jį gauname nemokamai. Susitikimas su Dievu, su kitais, su gamta,- Šv. mišių pradžioje kalbėjo Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius. 

Homilijos metu parapijos klebonas kalbėjo, kad šių dienų pasaulis skuba, ir kaskart vis greičiau. Neįsivaizduojami greičiai, karštligiškas skubėjimas, kopimas į svaiginančias aukštumas, – visa tai žavi ir drauge baugina.

Todėl šių dienų krikščionių pareiga yra ne bet kokia kaina stengtis pasivyti pasaulį, laikytis visų naujų madų, bet tapti savotišku „stop“ ženklu, galbūt ir savotiško papiktinimo kaina.

Mums reikia drąsos sustabdyti šiuolaikinį žmogų ir jam tiesiai pasakyti keletą dalykų, kuriuos jis per savo skubėjimą pamiršo. Tiesa, šie žodžiai skirti ir mums patiems.

Mums reikia prisiminti, jog bėgimas anaiptol nereiškia augimo, o tikroji pažanga išreiškiama ne vis didesniu skubėjimu, bet harmoningais žmogaus santykiais su pačiu savimi, su kitais žmonėmis, su jį supančiu pasauliu.

Bėgdami mes išsiblaškome, tampame neatidūs, nebepastebime net savęs, o, svarbiausia, savo pačių giliausių dvasios poreikių. Nebepastebime Dievo, nebematome kitų žmonių.

Blogiausia, kad įsitraukę į tą nuolatinį lėkimą, nebesugebame sustoti, o tai reiškia, kad nebelieka laiko įsižiūrėti į save, iš naujo atpažinti ir įvertinti save. Tampame dvasiškai neįgalūs, nebesugebantys priimti tylos, stebėtis savo aplinka, nebemokame deramai vertinti žmonių, nebematome reikalo melstis. 

Vydamiesi medžiaginius dalykus, paliekame už nugaros dvasinius reikalus, net nesuprasdami, jog taip prarandame pačius save, savo tapatybę. Tampame menkomis būtybėmis, nes ilgą laiką užgniaužiamas dvasinis instinktas išprovokuoja žmoguje pusiausvyros netekimą. Liekame nervingi, pasimetę, nebežinantys, ką daryti.

Siekdami savęs nevertų tikslų, žmonės praranda vidinį džiaugsmą ir paskui veltui mėgina jį kompensuoti pasigailėjimo vertais surogatais.

Įsitraukę į beatodairišką bėgimą, galiausiai net nebegalime pasakyti, kur taip skubame, kokia yra tų beprotiškų lenktynių prasmė. Nežinome, kur bėgame,… tačiau vis tiek bėgame ir vis greičiau.

Reikia, kad bent mes, krikščionys, sugebėtume sustoti. Tai nereiškia, jog turėtume atsisakyti pažangos, tačiau būtina leisti mūsų dvasiai rasti atgaivą.

Iš tiesų Viešpats šio sekmadienio Evangelijoje mus prašo bent akimirkai sustoti. Geriausioji dalis nėra tai, kas didina ir taip beprotišką skubėjimą.

Geriausioji dalis – tai sugebėjimas prisiminti Jo buvimą pasaulyje ir mumyse pačiuose, noras, kad Jis vadovautų mums, troškimas prisiglausti prie Jo,- kalbėjo Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija