..VIEŠPATS yra prisiekęs, ir jis nesigaili:

„Tu esi kunigas amžinai, kaip Melchizedekas“

(Ps 110.4)

Ketvirtadienį po Švč. Trejybės iškilmės švenčiamos Devintinės – Kristaus Kūno ir Kraujo šventė. Lietuvoje ji keliama į artimiausią sekmadienį. Tai proga prisiminti realaus Jėzaus Kristaus buvimo Duonos ir Vyno pavidaluose slėpinį, kurį netrukus garbinsime iškilminga procesija,- kalbėjo Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius.

Šią dieną bažnyčiose galima išgirsti įspūdingą Devintinių sekvenciją, kurią sukūrė  šv. Tomas Akvinietis apie 1264 m. ,,NUO SAULĖTOJO SIONO"

https://maldynas.katalikai.lt/liturginiai-metai/eilinis-laikas/devintines/sekvencija

https://www.bing.com/videos/riverview/relatedvideo?q=devintin%c4%99s&mid=

3D333394145B2E93FA8D3D333394145B2E93FA8D&FORM

=VIRE&ajaxhist=0&ajaxserp=0

Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė buvo įvesta 1264 m. Tai buvo reakcija į tuo metu Vakarų krikščionijoje ėmusį svyruoti tikėjimą realiu, tikrovišku Kristaus buvimu Eucharistijoje. Tais laikais įvyko ir garsusis Bolsenos stebuklas. Pasakojama, kad čekų kunigas, vardu Petras 1263 metais keliavo iš Prahos į Romą. Pakeliui, jau netoli Romos, Bolsenos miestelyje jis aukojęs Mišias ir jų metu įvykęs stebuklas: iš konsekruojamos ostijos pradėjęs lašėti kraujas. Tuo metu Bažnyčią valdęs popiežius Urbonas IV 1264 m. paskelbė bulę “Transiturus de hoc mundo”, kuria į liturginį kalendorių buvo įvesta “Viešpaties Kūno” – “Corpus Domini” šventė, šiandien vadinama Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo švente. Kartu su naujos liturginės šventės įvedimu gimė ir Eucharistinių procesijų tradicija.

Romoje tuo metu Popiežiaus rūmai buvo ne Vatikane, bet prie Laterano Šv. Jono bazilikos, kuriai ir šiandien tebepriklauso Romos vyskupo katedros titulas. Būtent Laterano bazilikoje būdavo aukojamos Devintinių Mišios, o po Mišių popiežiaus vadovaujama procesija patraukdavo į netoli esančią Didžiąją Švenčiausiosios Mergelės Marijos baziliką. Specialiai Devintinių procesijoms buvo nutiesta nauja gatvė, tiesia linija jungianti dvi bazilikas – iki mūsų dienų išlikusi Via Merulana.

Romoje šimtmečiais gyvavusi Devintinių procesijų tradicija miesto gatvėmis buvo nutrūkusi devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Ją 1979 m. atgaivino palaimintasis Jonas Paulius II.

Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas duoda vaisių. Tarp Komunijos vaisių liturginė Susirinkimo Konstitucija pažymi, jog „siela yra pripildoma malonės“, bet Eucharistija yra ir „vienybės ženklas“, „meilės jungtis“. Katalikų Bažnyčios katekizmas išsamiai aiškina, kaip šie vaisiai pasireiškia.

1) Komunija mus tvirčiau suvienija su Kristumi. Pagrindinis Eucharistijos priėmimo Komunijoje vaisius yra glaudi vienybė su Jėzumi Kristumi. Viešpats juk sako: „Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56). Jis stiprina dvasinį gyvenimą: „Ką medžiaginis maistas duoda mūsų kūno gyvenimui, Komunija nuostabiai teikia mūsų dvasiniam gyvenimui“ (KBK nr. 1392). Ji augina krikšto malonės gyvenimą: „Prisikėlusio Kristaus Kūno priėmimas palaiko, praturtina ir atnaujina per Krikštą gautą malonės gyvenimą. Kad krikščioniškasis gyvenimas augtų, jis turi būti maitinamas eucharistine Komunija, mūsų kelionės duona, ligi pat mirties, kai ta duona mums bus paduota kaip viatikas“ (KBK nr. 1392).

2) Komunija atskiria nuo nuodėmės. Ji apvalo ir apsaugo nuo nuodėmės, nes „Kristaus Kūnas, kurį mes priimame komunijoje, yra „už mus atiduodamas“, ir Kraujas, kurį geriame, „yra išliejamas už daugelį nuodėmėms atleisti“. Dėl to Eucharistija negali mūsų vienyti su Kristumi, neapvalydama mūsų nuo padarytų nuodėmių ir nesaugodama nuo naujų“. Katekizmas čia cituoja šv. Ambraziejų:

„Kiekvieną kartą kai tik ją priimame, skelbiame Viešpaties mirtį. Jeigu skelbiame mirtį, skelbiame ir nuodėmių atleidimą. Jei kiekvieną kartą, kada praliejamas kraujas, jis praliejamas nuodėmėms atleisti, tai aš turiu jį nuolat priiminėti, kad jis nuolat atleistų mano nuodėmes. Aš nuolat nusidedu – turiu nuolat turėti vaistą11“. (KBK nr. 1393).

3) Komunija stiprina meilę, kuri naikina lengvąsias nuodėmes. Šitai duoda tikinčiajam jėgų nutraukti netvarkingą prisirišimą prie kūrinių ir įsitvirtinti Dieve (Plg. KBK nr. 1394).

4) Komunija saugo nuo būsimų mirtinųjų nuodėmių. Katekizmas teigia: „Kuo labiau mes dalyvaujame Kristaus gyvenime ir kuo tvirtesnė su Juo mūsų draugystė, tuo mažesnis pavojus ją nutraukti per sunkiąją nuodėmę. Tačiau Eucharistija nėra skirta sunkiosioms nuodėmėms atleisti. Tai daro Sutaikinimo sakramentas. Tuo tarpu Eucharistija – sakramentas tų, kurie yra visiškai susivieniję su Bažnyčia“ (KBK nr. 1395).

5) Eucharistija ugdo Bažnyčią. Komunija tvirčiau vienija su Kristumi; sykiu Kristus visus vienija Bažnyčioje – mistiniame Kristaus kūne. (KBK nr. 1396).

Eucharistija yra tos didžiosios vilties – naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisybė, – tikriausias laidas ir aiškiausias ženklas. Kiekvieną kartą, kai švenčiama ši paslaptis, „vyksta mūsų Atpirkimo darbas“, o mes „laužome vieną Eucharistinė Komunija - tai ne apdovanojimas geriesiems, bet vaistas nusidėjėliams. Tai ne vyšnia ant torto, kuriuo pagerbiamas pamaldus ir šventas žmogus, bet vaistas, gydantis sergančią sielą tų, kurie stengiasi tikėti. Juk neatsitiktinai Šv. Mišiose, kuriose dalyvaujame, momentas prieš pat eucharistinę Komuniją yra savotiškai užantspauduojamas šiuo kreipiniu: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį ir mano siela pasveiks“. Eucharistija padeda suvokti, jog mus išgelbsti ne mūsų asmeninis šventumas, bet mūsų menkumas.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija