,,Tepatinka jam mano malda,

nes aš džiūgauju VIEŠPATYJE."

(Ps 104.34)

Sekminės - Bažnyčios gimtadienis, kada bažnyčių altoriai nuo senovės yra papuošiami jaunomis berželių šakelėmis.

Šventosios Dvasios veikimas mumyse yra galingas, sakė Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius.

Šventosios Dvasios veikimas mūsų asmeniniame gyvenime ir Bažnyčios misijoje pasižymi dviem savybėmis – galia ir švelnumu.

Vėjas ir ugnis nesunaikina ir nesudegina to, prie ko prisiliečia. Vėjas pripildo namus, kuriuose yra mokiniai, o ugnis švelniai nusileidžia ant kiekvieno iš jų galvos. Ta pati stipri ranka, kuri pirma sutramdė aistras, dabar švelniai su meile ir gailestingumu globoja.

Sekminės – tai Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė, minint penkiasdešimtąją dieną po Velykų. Ji žymi Bažnyčios gimimą, kai apaštalai, gavę Šventąją Dvasią, pradėjo skelbti Evangeliją visoms tautoms. Sekminių slėpinys kalba apie Dievo buvimą ir veikimą per Dvasią, apie bendruomenės vienybę, įkvėpimą bei drąsą liudyti tikėjimą. Tai viena iš pagrindinių liturginių švenčių, atskleidžianti krikščionio pašaukimą gyventi Šventosios Dvasios galia.

Galingas skelbimas kartu turi būti švelnus taip, kad priimtume visus. Šito neužmirškime: visus! Neužmiškime pasakojimo apie pakviestuosius, nenorėjusius ateiti į šventę: „Tad eikite į kryžkeles ir atveskite visus, gerus ir blogus, visus!  Šventoji Dvasia suteikia jėgų eiti pirmyn ir kviesti visus ir įgalina tai daryti su švelnumu, kad su švelnumu visus priimtume.

Dievo Dvasia atveria sienas pirmiausia mūsų viduje, sakė parapijos klebonas. Viešpaties artumas ištirpdo mūsų kietumą, uždarumą, savanaudiškumą, mus kaustančią baimę, narcisizmą, sukimąsi tik apie savo ašį. Dievo Dvasia padeda mums atrasti naują požiūrį į gyvenimą, naują gyvenimo būdą. Ji skatina mus nusimesti kaukes ir išeiti pas kitus. Ji veda mus į susitikimą su Viešpačiu ir moko mus patirti susitikimo džiaugsmą. Ji įtikina mus, kad tik mylėdami gauname jėgų laikytis Viešpaties žodžio ir leistis jo perkeičiami.

Dievo Dvasia perkeičia ir mūsų tarpusavio santykius.. Dvasia nukenksmina ir tas giliai paslėptas kliūtis, kurios trukdo mums atvirai bendrauti, nesusipratimus, prietarus, išankstinius nusistatymus, troškimą primesti kitiems savo valią, kuris taip dažnai virsta smurtu. Šventosios Dvasios mumyse subrandinami vaisiai –  meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (Gal 5, 22) –  praplečia mūsų santykių su kitais ribas ir atveria mus brolystės džiaugsmui. Tai yra esminis Bažnyčios bruožas: mes tikrai esame Prisikėlusiojo Bažnyčia ir Sekminių mokiniai tik tada, kai tarp mūsų nėra nei sienų, nei susiskaldymų.

Galiausiai Šventoji Dvasia taip pat atveria sienas tarp tautų. Jos dvelksmas suvienija širdis ir skatina mus matyti kitame brolio veidą, atmesti susiskaldymo bei konfliktų priežastis ir remtis bendru paveldu, kuris mus visus drauge veda brolystės keliu.

Šventąja Dvasia galima vadinti mokslą, kuris istorijos eigoje nuoširdžiai padėjo žmonijai kurti pažangą ir gerovę. Šventoji Dvasia – tai tie patarimai, kuriuos gauname iš mus mylinčių žmonių. Šventosios Dvasios vardą galime suteikti tam sveikam pamaldumo jausmui, kurį matome besistengiančiuose palengvinti savo nelaimingesnių brolių ir seserų kančias. Šventoji Dvasia – tai taip pat ir tas pagarbos ir baimės jausmas, lydintis mus Dievo akivaizdoje.

Šventoji Dvasia pripildo pasaulį. Ją girdime tuose pranašiškuose žodžiuose, kai prieštaraujama bet kokiai neteisybei. Ji lydi gyvybę, atkakliai ieškančią sau vietos ligoninės palatose. Šventoji Dvasia lydi kovą už sąžiningesnę darbo sutartį,  Ją jaučiame mėlyname danguje, pripildančiame širdį džiaugsmo, mus šildančioje saulėje, ir gaivinančiame lietuje. Šventoji Dvasia pasitinka mus mūsų drauguose, kurie mus apkabina, džiaugiasi kartu su mumis, kai esame laimingi, ir verkia kartu, kai esame liūdni.

Šventoji Dvasia yra užtarnautame poilsyje po sunkios darbo dienos, šviesoje, kuri nuskaidrina tamsybes ir širdies nerimą, ištikimybėje ir pastovume, padedančiuose suvaldyti pačias sudėtingiausias situacijas. Ją randame geruose žodžiuose, kurie pataiso pašlijusius santykius, Ja spinduliuoja visi geros valios vyrai ir moterys, kurie su džiaugsmu dovanoja save ir rūpinasi vargingiausiais, Ją jaučiame šypsenoje, suteikiančioje gilią vidinę ramybę…

Iš tiesų, viską, kas pasaulyje yra gražu, gera, teisinga ir daro žmogų laimingą, mes, tikintys tuo, ką mums perdavė tie dvylika mokinių, Sekminių dienos vakare iškeliavusių skelbti visomis kalbomis Dievo stebuklų, turime teisę vadinti Šventąja Dvasia…

Sekminių Šv. Mišių homiliją Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius užbaigė malda: „Mergelei Marijai užtariant, melskime Šventąją Dvasią taikos dovanos,. Pirmiausia taikos širdyse, nes tik taiki širdis gali skleisti taiką šeimoje, visuomenėje, tarptautiniuose santykiuose. Tegul Prisikėlusio Kristaus Dvasia atveria susitaikinimo kelius visur, kur vyksta karas; tegul apšviečia valstybių valdovus ir suteikia jiems drąsos kalbėtis ir siekti susitaikinimo.  Dvasia Kūrėja, apšviesk mūsų protus, pripildyk mūsų širdis savo malonės, vadovauk mūsų žingsniams, suteik mūsų pasauliui savo ramybę. Amen.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija