,, Iš to visi pažins,

kad esate mano mokiniai,

jei mylėsite vieni kitus“.

(Jn13.35)

Gegužės 18-ąją,  atsivedęs prie altoriaus vaikučius Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius kalbėjo, kad iš tikrųjų ne Pirmoji šv. Komunija, bet šventosios Mišios ir jų metu pats Kristus, Šventosios Dvasios veikimu įsikūnijęs į duonos gabalėlį bei tapęs pačiu tikriausiu Kristumi, yra esmė. Mes Jį vadinam Švenčiausiuoju Sakramentu. Būtent tai ir yra vadinamosios Pirmosios Komunijos prasmė: šv. Mišios ir, aišku, pilnas dalyvavimas Kristaus puotoje, priimant Jį Komunijos metu.

Pirmoji Komunija yra būtent Eucharistija, t. y. šv. Mišios. Tai paskutinės vakarienės auka, Kristaus kančios auka nekruvinu būdu. Pagrindinis Pirmosios Komunijos tikslas yra tai, kad tėvai atvestų savo vaiką į šv. Mišias, kad jis sąmoningai jose dalyvautų, kad priimtų į savo širdelę patį Jėzų – mūsų Išganytoją.

Iš tiesų vaikams sunku suvokti, kas yra šv. Mišios, Sakramentai, Bažnyčios įsakymai. Tam buvo skirtas ruošimosi Pirmajai Komunijai laikotarpis. Tėveliai neturėtų vien pavesti šių reikalų katechetui arba kunigui, o ir patys privalėtų savo atžaloms rodyti pavyzdį, eidami į bažnyčią, dalyvaudami šv. Mišiose, kartu su vaikais „studijuodami“ katekizmą. Visų tų pastangų vainikavimas – Pirmosios Komunijos diena. Panašiai kaip, pvz., studijuojama aukštojoje mokykloje, o po to gaunama diplomą. Reikia įdėti pastangų, norint pagrįstai tą diplomą gauti. Tokiu būdu įvedame jauną žmogų į dvasinį gyvenimą, nurodome, kuria linkme jis turėtų eiti.

Sakoma, ne drabužis puošia žmogų, o jo vidus. Tačiau Pirmoji Komunija dažnai tėvų ir vaikų siejama būtent su drabužiu. Jis neturi būti puošnus, bet visuomet privalo būti baltas, nes ši spalva reiškia tyrumą. Būtent dėl to alba, kamža yra liturginių patarnavimų drabužis, kuris ženklina tyrumą, pasiruošimą priimti Kristų. Dėl to ir krikštijamo vaikelio krikšto drabužis – tik baltas. Būtų gerai, kad suvoktume, jog baltumas yra ne šventiškumo, o greičiau šventumo (vidinio švarumo, tyrumo) simbolis. Tą šventumą pasiekiame apvalę savo sąžinę atgailos – susitaikymo (išpažinties) metu.

Norint priimti patį Kristų Komunijos metu nepakanka atlikti išpažintį – reikia dalyvauti Šv. Mišiose.

Be balto drabužio, Pirmosios Komunijos einantiems vaikams svarbu turėti žvakę. Labai gražu jei vaikai turi savo rankose Krikšto žvakę. Ji liturginių iškilmių metu, prieš priimant Eucharistiją, buvo uždegama nuo Paschalo – Velykų žvakės, kuri žymi Kristų – Šviesą. Šioje žvakėje susmaigstyti penki vinys simbolizuoja penkias Kristaus žaizdas. Kam to reikia? Vaikai laiko rankose tas žvakes tam, kad galėtų Kristaus šviesoje priimti patį Kristų.

Po Šv. Mišių parapijos klebonas Artūras Stanevičius įteikė vaikams pažymėjimus, kurie primena, jog tą dieną jie pirmą kartą priėmė Kristų šventosios Komunijos metu.

Ar Pirmosios Komunijos priėmimu baigiasi vaiko dalyvavimas bažnytinėse apeigose? Tikrai ne. Būtent dabar jis turėtų aktyviau ir sąmoningiau įsijungti į Dievo garbinimą. Čia vėl daug kas priklauso nuo tėvų. Vaikai labai jaučia tėvų požiūrį. Jei žino, kad tėvai į dalyvavimą šv. Mišiose žiūri kaip į prievartą, nuolat piktinasi, randa šimtus pasiaiškinimų, dėl ko neina, pvz., į sekmadienio šv. Mišias – vaikas reaguos taip pat. Ypač vaikams, priėmusiems Pirmąją šv. Komuniją, svarbu įdiegti norą dalyvauti šv. Mišiose. Jeigu tėvai ryžosi leisti savo dukrą ar sūnų priimti Pirmosios Komunijos sakramentą, turėtų už tokį savo sprendimą būti atsakingi ir po Komunijos. Jeigu vaikai pasiryžo Kristų priimti, tai jau nėra kitos išeities. Vaikai, pripažinę, jog nori, kad Jėzus būtų jų draugas, turi jausti pareigą su Juo susitikti ten, kur Jis yra. O Kristus regimai pasilieka Švenčiausiajame Sakramente, būtent todėl ir dera dalyvauti kiek tik galima dažniau šv. Mišiose ir priimti Jėzų Komunijoje. Ar tai būtų savaitė, ar mėnuo (vadinamoji baltoji savaitė, kai vaikai, priėmę Pirmąją šv. Komuniją, vilkėdami šventiniais drabužiais, dalyvauja šv. Mišiose; jos pavadinimas tradicinis), esmė yra įprasti ir suvokti šv. Komunijos ir šv. Mišių – Eucharistijos prasmę, be kurios nebūtų ir Pirmosios šv. Komunijos.

Taigi ką turėtų daryti tėvai, norėdami ugdyti, skatinti vaiką dalyvauti bažnytiniame gyvenime? Klebonas pataria, tiesiog visai šeimai gyventi sakramentinį gyvenimą, t. y. priiminėti sakramentus bei ruoštis juos priimti per Aatgailos sakramento (Išpažinties) praktiką. Ir svarbiausia – neužmiršti maldos, be kurios net ir priimant sakramentus, jie tampa tik tradicija, o ne gyvo, tikro tikėjimo išraiška.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija