„Iš tavo man pavestųjų nepražudžiau nė vieno“.

(Jn 18.9)

Didžiojo Penktadienio vakarą, į pirmą kartą Ukmergės mieste suorganizuotą Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebono Artūro Stanevičiaus Kryžiaus kelią, rinkosi ne tik ukmergiškiai, bet ir piligrimai iš Kėdainių miesto.

Kryžiaus kelias – per amžius išsivystęs pamaldumas, kuriame paminima Kristaus kančia. Tai kelias, kuriuo nukeliavo Kristus nuo suėmimo iki Golgotos, iki mirties. Artėjant Didžiąjai savaitei, pravartu prisiminti Kryžiaus kelio tradiciją, istoriją, o taip pat maldas, kurias katalikai kalba Didžiojo Penktadienio pamaldų metu. 

    “Kryžiaus kelias, Kalvarijos drama,-

     malda tiems, kurie patiria sopulį.

     Nekaltųjų sopuliai,

     nusidėjėlių sopuliai,

     darbininkų sopuliai,

     benamių sopuliai,

     persekiojamųjų, pabėgėlių sopuliai…

     Jeigu Kryžiaus kelias, Via Crucis, einamas su

     Kristumi,

     jis tampa Šviesos keliu, Via Lucis,

     keliu į šviesą ir į kitą, tikrąjį gyvenimą,-

     Velykas, Prisikėlimą.”

                                               Šv. Paulius VI

Kryžiaus kelio tradicija.

Tradicija teigia, jog pirmoji Kryžiaus kelią Jeruzalės gatvėmis ėjo Švč. Mergelė Marija. Vėliau Kryžiaus kelio stotis eidavo į Šventąją Žemę atvykę maldininkai. Kiekvieną penktadienį trečią valandą po pietų krikščionys, atvykę iš visų pasaulio kampelių, prisijungia prie pranciškonų procesijos, kad eitų Jėzaus pėdomis ir dar kartą išgyventų jo paskutines valandas. Devynios Kryžiaus kelio stotys yra išdėstytos siaurose senamiesčio gatvelėse, o penkios paskutiniosios – Šventojo Kryžiaus bažnyčioje, kuri stovi Golgotos kalno vietoje. Visos stotys yra pažymėtos koplytėlėmis arba altoriais, prie kurių galima sustoti pasimelsti ir apmąstyti tai, kas čia vyko kai, kenčiantis Jėzus ėjo paskutinę savo žemiškojo gyvenimo dieną prieš du tūkstančius metų. 

Kryžiaus kelio pamaldumo istorija.

313-ais mūsų amžiaus metais, imperatoriui Konstantinui pripažinus Krikščionybę, Kryžiaus kelyje buvo pastatytos koplytėlės, atspindinčios Kristaus kančią. Šv. Jeronimas (342–420) rašo apie piligrimus, kurie tuomet lankė su Jėzaus kančia susijusias šventas vietas Jeruzalėje. Tačiau pirmaisiais krikščionybės amžiais tai dar nebuvo Bažnyčios liturginė praktika. Šv. Petronijus V amžiuje Šv. Stepono vienuolyne Bolonijoje įrengė eilę tarpusavyje sujungtų koplyčių, kurios priminė specifines Jeruzalės vietas, tačiau tai, kas dabar žinoma kaip Kryžiaus kelios stotys (stacijos), atsirado tik religingumu išgarsėjusiais viduramžiais. 

Didelę reikšmę skleidžiant Kryžiaus kelio maldą turėjo Pranciškonų vienuolija, ypač po to, kai Šventasis Sostas 1343-aisiais metais perdavė pranciškonams Jeruzalės ir visos Palestinos šventųjų vietų globą ir jie su ypatingu uolumu ėmė skatinti pamaldumą Kristaus kančiai. Šioje veikloje ypač pasižymėjo pranciškonas kunigas šv. Leonardas iš Porto Moriso (1676–1751), kuris vien tik Italijoje įsteigė net 571-ą vietą. 1686-aisiais metais popiežius Inocentas XI suteikė pranciškonams išimtines teises įrengti Kryžiaus kelio stotis ir atlaidų gavimo galimybę už šių stočių ėjimą Jeruzalės šventosiose vietose. Popiežius Benediktas XIII 1726-aisiais metais atlaidų gavimo praktiką praplėtė visiems tikintiesiems. Pranciškonai ilgai išlaikė Kryžiaus kelio stočių įrengimo monopoliją, tačiau 1742-aisiais metais popiežius Klementas XII šią teisę suteikė ir ne pranciškonų bažnyčioms įteisinęs 14 stočių Kryžiaus kelią. Dominikonų vienuolija, perėmusi Kryžiaus kelio tradiciją, įsteigė net nuo 20 iki 35 stočių ir pavadino tą kelią Kalvarija. Dabar daugumoje pasaulio ir Lietuvos bažnyčių yra Kryžiaus kelio stotys. Žemaitijoje pirmieji Kryžiaus kelius įsteigė pranciškonai bernardinai 1759-aisiais metais Beržoro parapijoje. 

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius, pradėdamas Kryžiaus kelią dėkojo Ukmergės rajono savivaldybės merui Dariui Varnui už leidimą eiti pirmą kartą Kryžiaus kelią Ukmergės mieste.

Klebonas susirinkusiems maldininkams sakė, kad šiandien ir mes vienydamiesi su Kristumi, jo motina Marija ir apaštalais, nešime kryžių Ukmergės miesto centre. Kristus nešė kryžių ne šventyklos viduje, bet mieste. Jį lydėjo minios žmonių. Vieni buvo tik abejingi stebėtojai, kiti troško Jėzaus mirties, dar kiti jį lydėjo su meile ir stengėsi padėti. Dar kiti padėjo Jėzui tik priversti. Bet visus palietė Jėzaus meilė, kuris prisiėmė visų nuodėmes ir visiems atleido. Kristus ant kryžiaus tarė: ,,Atleisk jiems". Mes girdime ir Jėzaus pažadą: ,,Dar šiandien su manimi būsi rojuje". Evangelijoje girdime ir šimtininko paliudijimą: ,, Iš tiesų šis žmogus, buvo Dievo sūnus". Tradicija sako, kad pats Poncijus Pilotas, nuteisęs Jėzų vėliau tapo krikščionimi. Štai tokia yra Kristaus kryžiaus galia. Kristui, Gerajam Ganytojui svarbi kiekviena jo nuklydusi avelė. Tad eisime ieškodami paklydusių, eisime malda pašventindami mūsų Ukmergės miestą. Šiame Kryžiaus kelyje prisiminsime ir popiežių Benediktą XVI-ąjį, skaitydami jo parašytus mąstymus,- kalbėjo parapijos klebonas.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, Kryžiaus kelias yra judanti malda: ji įsiveržia į mūsų įprastus kelius, kad pakilę iš nuovargio eitume link džiaugsmo. Tiesa, Jėzaus kelias turi savo kainą: šiame viską apskaičiuojančiame pasaulyje neatlygintinumas brangiai kainuoja. Tačiau per dovanojimą viskas vėl sužydi: į stovyklas pasidalijęs, konfliktų draskomas pasaulis eina link susitaikymo, beišnykstantis religingumas vėl atranda Dievo pažadų vaisingumą, net užkietėjusi žmogaus širdis gali vėl suminkštėti. Teturime atsiliepti į kvietimą: „Ateik! Sek paskui mane!“ ir pasitikėti meilės kupinu Jėzaus žvilgsniu.

Keturiolika stočių mena Kristaus kančią per paskutines jo gyvenimo valandas, kai po mirties nuosprendžio, nuplakimo, pažeminimo jis eina iš Jeruzalės į nukryžiavimo vietą, pakeliui sutinka dėl jo verkiančias moteris ir artimuosius, savo motiną, o Golgotoje – nukryžiavimo vietoje – prikalamas prie kryžiaus ir miršta.

„Mirdamas palikai mums nuo tavęs nuplėštą savo drabužį, tarsi įgyvendintos tavo meilės relikviją. Jis dabar mūsų rankose, nes tu buvai pas mus, buvai su mumis. Pasilaikėme tavo drabužį, o dabar dėl jo metame burtus, tačiau šie burtai palankūs ne vienam, o visiems. Tu pažįsti atskirai kiekvieną, kad išgelbėtum visus, visus, visus! – pažymėjo popiežius Kryžiaus kelio apmąstymuose ir pridūrė: – Jei šiandien Bažnyčia atrodo kaip plėšomas rūbas, išmokyk mus atkurti brolybę, mums suteiktą per tavo malonę. Esame tavo kūnas, tavo nedaloma tunika, tavo Sužadėtinė. Visi mes  kartu.“

Viešpats Kryžiaus kelią Ukmergėje palaimino gražiu šiltu vakaru ir apstybe žmonių, kurie jungėsi, net su mažais vaikais ant rankų Kryžiaus kelyje, einant Ukmergės miestu.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija