,,Verčiau būkite malonūs,

gailestingi, atlaidūs vieni kitiems"

(Ef 4.32)

Jėzus šio sekmadienio Evangelijoje sako, kad niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas susirinkusiems maldininkams priminė, kad   pasitikėjimas yra tikėjimo pagrindas, o ne įsitikinimai ir jų argumentacija. Thomas Mertonas yra sakęs: „Suprasti slėpinį nereiškia jį išsiaiškinti, tai reiškia būti jo suglumintam.“ Suglumkim, stebėkimės, ir tuomet mūsų gyvenimuose vyks neįtikėtini dalykai – tikri stebuklai, o ne „stebuklai“, kurių tikimės.

Evangelijoje Jėzus tęsia savo atsiskleidimą: Jis yra gyvenimo duona. Šiandien žinome, ką Jėzus turėjo omenyje kalbėdamas apie gyvybės duoną: ta duona yra Jo Kūnas už pasaulio gyvybę. Jei būtume gyvenę anuomet, tikriausiai drauge su minia negalėtume patikėti savo ausimis. Tai buvo natūrali reakcija žmonių, pažinojusių Jėzų, Marijos ir Juozapo sūnų.

Duona pagaminta: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Evangelijoje „kūnas“ nurodo į žmogaus gyvenimo silpnumą, pasidavimą trapumui ir laikinumui. Kaip tik šis silpnumą reiškiantis elementas Jėzaus lūpose tampa mūsų išganymo priemone. Čia Dievas atsiskleidžia ir tampa viena su mumis.

Mūsų nuovargis ir praradimai nėra mūsų tikėjimo stokos ženklas, bet veikiau akimirka, kai Dievas tampa mums ypatingai artimas ir pamaitina mus maistu, atstatančiu mūsų jėgas eiti toliau. Ir jei šis maistas mums, tikintiesiems, yra Eucharistija, nebijokime dalyvauti eucharistiniame pokylyje vien dėl to, kad esame trapūs, pilni nuodėmių ir neverti prie jo artintis: Viešpaties angelo Elijui atnešta duona ir vynas, Jėzaus mums duodama Duona, nužengusi iš dangaus, yra ne prizas, skirtas tiems, kurie yra stiprūs tikėjimu, bet maistas, atstatantis jėgas tiems, kurie jų netenka dėl savo silpnumo, trapumo ir žmogiškumo.

iekvienas žmogaus alkis galiausiai yra Dievo alkis, nes mūsų prigimtis trokšta būties pilnatvės atbaigimo, kurį dangaus duona mums teikia jau šiame gyvenime. Esame gyvi tiek, kiek maitinamės dangaus duona, sulig Jėzaus žodžiais: „Aš esu gyvenimo duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51).
Kad galėtume gyventi ir augti Dievo dvasioje, mums reikalingas maistas. Eucharistijoje Jėzus dovanoja mums ypatingo maisto, teikiančio gyvenimo pilnatvę. Eucharistijoje Jėzus dovanoja ne ką nors, bet save. Dovanodamas save, jis dovanoja mums Dievą. Jis dovanoja gyvenimą, amžinąjį gyvenimą. Priimkime šią neįkainuojamą dovaną su dėkinga ir džiugia širdimi...

https://www.youtube.com/watch?v=JccHaAjPrJI

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija