,,Sekite iš paskos"

(Mk 14.13)

Mylėdami žmonės vienas kitam sako: „Ateik ir gyvenk mano namuose, mano namai yra tavo namai“. Panašiai šiandien į mus prabyla ir Dievas. Dar prieš mums nusiskundžiant: „Esu alkanas“, Jis sako: „Aš noriu būti su tavimi“.

Viešpats ieškojo manęs, laukia manęs ir atiduoda pats save. Tokio Dievo nereikia nusipelnyti: tereikia Jį priimti ir leisti save mylėti…

Šią dieną kuomet Bažnyčia meldžiasi už tėvus, Ukmergės Švč. Trejybės bendruomenė dėkoja Viešpačiui už parapijos kleboną, Dvasios Tėvą, kuris yra kiekvienam nuoširdaus pasimatymo su Dievu mokytojas. Jis yra tarpininkas, kuris mato mylinčio Tėvo akimis ir liudija Dievo Tėvo ištikimybę žmogui: nuramina ir padaro šventę, panašią į tėvo padarytą sūnui palaidūnui. Ne vienas parapijietis liudija, kaip pamažu per Dvasios tėvą patiria beribį Dievo maloningumą, jo gerumą ir atvirumą žmogui. Liudija apie išgyvenimą, kad myli ne Dvasios tėvas – jame myli dangiškasis Tėvas. O būti mylimiems yra vienintelis pasikeitimo, augimo kelias.
Mūsų Dvasios Tėvas pažadina žmogų Dievui, stebi, ar asmuo tikrai klusnus Šv. Dvasiai, ar teigia savo valią. Tikro dvasinio augimo ženklas – atvirumas. Be pasitikėjimo Dvasios tėvu ir atvirumo jam dvasinis gyvenimas neįmanomas. Šventoji Dvasia atveria žmonių širdis dvasios tėvams, todėl jie sugeba įžvelgti, per kuriuos jausmus ir mintis kalba Dievas, o kurie yra apgaulė. Džiaugiamės, kad mūsų parapijos Dvasios Tėvas yra ryžtingas, sakantis tiesą, nes jis moko ne iš savęs paties,- jis remiasi tradicija.
Dvasios Tėvas iš Bažnyčios priėmė pareigą vadovauti sieloms. Mūsų klebonas laukia, kol žmogus pats išsikalbės, jis klausosi,- jei reikia - net dvi ar tris valandas kreipdamas mintis į Jėzų ir klausdamas: ko Jėzui reikia iš tavęs. Visada turime ieškoti kartu su dvasios sūnumi, kaip patikti Jėzui. Santykis su Dvasios tėvu yra Emauso santykis: šnekučiuodamiesi su Dvasios tėvu vieną dieną parapijiečiai atpažįsta patį Kristų. Tuos, kurie Dvasios tėvu pasikliauja, jis nuolat palaiko nuoširdžia  malda. Ne vienas liudija, kokia neapsakoma  ramybė užlieja sielą sunkumuose, kai jais  pasidalijame su savo parapijos klebonu...

Pats žodis „Eucharistija“ reiškia „padėką“. Dėkojame Dievui už visas dovanas. Duonos – kasdienio maisto – ženklas yra svarbus. Kai kuriose kultūrose egzistuoja gražus paprotys – pakelti ant žemės nukritusią duoną ir ją pabučiuoti, tokiu būdu parodyti, kokia ji brangi ir vertinga. Nešdami duoną ant altoriaus kartu nešame viską, kas esame ir ką turime: gyvenimą, darbus, sėkmes ir nesėkmes. 

„Laiminti duoną“ taip pat reiškia „atminti“. Atminti ką? Senasis Izraelis atmindavo išlaisvinimo iš Egipto vergovės įvykį ir kelionės į Pažadėtąją žemę pradžią. Krikščionys atmena Kristaus Velykas, jo kančią ir prisikėlimą, kuriais buvome išlaisvinti iš nuodėmes ir mirties. Atsiminkime savo gyvenimą, savo sėkmes ir nesėkmes, savo klaidas ir Viešpaties pagalbą vėl atsikelti.

Trečia, eucharistinėje Duonoje iš tiesų yra Kristus. Ji mums kalba apie Dievą, kuris yra ne tolimas ir pavydus, bet artimas žmogui, jo laukiantis, padedantis, lydintis.

Po Šv. Mišių Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioje buvo einama Eucharistinė procesija. Ji einama ne tam, kad pasipuikuotume ar pademonstruotume savo tikėjimą, bet kad per Eucharistijos Duoną pakviestume visus dalyvauti Jėzaus mums dovanotame naujame gyvenime.

Vienas iš Urbono IV palydovų buvo šv. Tomas Akvinietis. Popiežiaus prašymu jis sukūrė Švenčiausiajam Sakramentui ir Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmei dedikuotą himną, kuriame susipina poezija ir teologija: Pange, lingua, gloriosi („Kūno paslaptį šlovingą...“). Šis himnas Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios choro vadovaujamo Regino Ališauskaitės buvo giedamas ir šiandien, išreiškiant ir gaivinant tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje.

Už nuoširdų pasidalinimą nuotraukomis dėkojame Egidijui Tatarūnui

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija