,,Iš visos širdies džiaugsiuosi VIEŠPAČIU,

džiūgausiu Dievu savuoju,

nes jis mane aprengė išganymo drabužiais

ir apsupo teisumo skraiste"

(Iz 61.10)

Ukmergės Švč. Tejybės parapijos klebonas džiaugiasi savo choro vadove Regina Ališauskaite, kurios dėka  šeštadienio popietę bažnyčioje pristatyta lietuvių istorikės, pedagogės, visuomenės veikėjos, mokslų daktarės Aldonos Vasiliauskienės knyga ,, Kunigas Jonas Steponavičius - švietėjas ir lietuvybės posėlėtojas''.

Parapijos choristų gausus dalyvavimas renginyje ir šventės papuošimas skambiomis, profesionaliai atliekamomis  giesmėmis,- nuoširdus tikėjimo liudijimas pagal šv. Augustino raginimą, šlovinti Viešpatį gyvenimu ir gerkle, širimi ir lūpomis, balsu ir elgesiu. Graži bendrystė renginyje,- anot klebono, kalba ir apie Bažnyčią ir jos ėjimą kartu. Ėjimas kartu yra tarsi didingas koncertas, kuriame kiekvienas grodamas ar dainuodamas atlieka savo dalį ir atranda savo unikalumą, praturtintą bendrystės simfonijos. Chore ir orkestre vieniems reikia kitų, visų kartu atliekamo kūrinio darna priklauso nuo kiekvieno įsipareigojimo, kiekvieno pastangų gerai atlikti savo vaidmenį klausantis ir gerbiant esančius šalia. Taip, kaip Bažnyčioje, taip  yra ir gyvenime, kur kiekvienas pašauktas gerai atlikti savo dalį dėl visos bendruomenės gerovės.

Kun. JONO STEPONAVIČIAUS meilės DIEVUI ir ARTIMAM įvertinimas. 

Dr. Jonas Steponavičius apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1931), 1928 m. jam įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis, už veiklą Rusijos kariuomenėje – Šv. Stanislovo 4 laipsnio ordinas (1916 m.). 2002 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties), o 2007 m. kovo 2 d. kun. dr. Jonas Steponavičius pripažintas kariu savanoriu ir 2007 m. balandžio 6 d. jam suteiktas (po mirties) vyr. leitenanto laipsnis.

Knygoje – devyni skyriai: pirmuosiuose pasakojama apie J. Steponavičiaus vaikystės ir jaunystės metus, studijas užsienyje, tarnystę Vilniuje, Zarasuose, Semeliškėse, Kaukaze. Trečiajame knygos skyriuje išsamiai aprašoma „Ryto“ draugijos ir kita visuomeninė kunigo veikla. Išskirtinis dėmesys sutelktas armijos karo kapeliono tarnystei Kaukaze. Penktajame ir šeštajame skyriuje detalizuojama kun. J. Steponavičiaus politinė veikla Lietuvoje, ryškinama jo pedagoginė ir mokslinė darbuotė Zarasuose ir Utenoje. Pats jautriausias – septintasis skyrius, kuriame aprašomi Antrojo pasaulinio karo metai, J. Steponavičiaus traukimasis į Vakarus ir mirtis Vokietijoje. Išskirtinai svarbus aštuntasis skyrius, kuriame dr. A. Vasiliauskienė vardija kun. dr. Jono Steponavičiaus vardo įamžinimą Lietuvoje.

Lietuvių ir anglų kalbomis pristatoma monografijos santrauka. Aštuoniuose puslapiuose – chronologine seka išvardytos svarbiausios J. Steponavičiaus gyvenimo ir veiklos datos. Nuo 368 p. iki 379 p. aiškinamos santrumpos, pateikiamas monografijos šaltinių (knygų ir mokslinių straipsnių) sąrašas. Net 23 puslapiuose alfabeto tvarka surašytos periodikos publikacijos liudija monografijos turinio išsamumą, patikimumą, o tuo labiau – autorės atsakingumą ir kruopštumą.

https://www.facebook.com/100000242271533/videos/pcb.26033537986237588/1181777349627498

Pati autorė, pristatydama knygą, akcentavo, kad iki tų 1920-ųjų į kunigus įšvęstas (1906 m.) Jonas Steponavičius patyrė pirmiausia daug sunkių dvasinių sukrėtimų. Svarbiausia tai, kad rytinę ir pietrytinę Lietuvos dalį (Druskininkus, Eišiškes, Ignaliną, Švenčionėlius, Švenčionis ir kt.) su Vilniumi 1919-ųjų balandį okupavo Lenkija, pradėjusi atkaklią lietuvių lenkinimo politiką. Ryškiu lietuviu-patriotu J. Steponavičius tapo Vilniaus kunigų seminarijoje. 1912 m. pabaigoje, grįžęs iš studijų Vokietijoje, buvo paskirtas Vilniaus šv. Jono bažnyčios vikaru – komendoriumi, išgarsėjo kaip puikus pamokslininkas, kėlęs parapijiečiams lietuvybės, doros, moralės, gerų darbų, patriotiškumo vertę. Čia jis parodė patriotizmo: Vilniuje bekalėdodamas surado 480 lietuvių (prie parapijos buvo užsirašę tik 23), iškovojo lietuviškas gegužines pamaldas nuo 6 val. ryto Šv. Jono bažnyčioje lietuvaitėms tarnaitėms, kad jos į Mišias galėtų ateiti miegant ponams (deja, šv. Mišios lietuvių kalba vyko tik vieną rytą, nes akimirksniu dingo rimtis bažnyčioje). Po skandalų Vilniaus šv. Jono bažnyčioje sodžiuose lenkuojantys ėmė gėdytis lenkų vardo, o lietuviai galutinai pradėjo skirti lenkus nuo lietuvių. Lenkų skandalai Zarasuose ilgai nesiliovė. Tačiau lenkininkų prievartos darbai tik dar labiau stiprino vietos lietuvius. Tai – MEILĖS DIEVUI ir LIETUVAI ŽENKLAI. Už aktyvią lietuvišką veiklą 1914 m. birželio mėnesį dr. kun. J. Steponavičius ištremtas iš Vilniaus – iškeltas į Semeliškių Šv. Lauryno parapiją. 1915 m. iš Semeliškių kun. dr. J.Steponavičius išvyko savanoriu į veikiančiąją Kaukazo armiją kapelionu ir išbuvo iki karo pabaigos – 1918 m. Aktyviai reiškėsi Tiflisio lietuvių gyvenime, lenkų bažnyčioje aukodavo Mišias lietuviams, sakė pamokslus, pranešdavo apie įvykius Lietuvoje.

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad kun. J. Steponavičius nepriekaištingai laikėsi DIDŽIOJO JĖZAUS ĮSTATYMO, kuris baigiamas mintimi mylėti artimą, kaip pats save. Įdomu, ar knygos personažas MYLĖJO pats save, ar tam likdavo laiko. Sunku pasakyti…. Paklauskime savęs: „Kas būtų, jeigu žmogus pirmiausia nemylėtų savęs?“ Atsakymas maždaug toks: „Tada jis nesirūpintų savimi ir susirgęs, ir sušalęs, ir tinkamai neapsirengtų, nepavalgytų, apsileistų, nesistengtų patikti, nebesukurtų šeimos… Įvyktų žmonijos mirtis!“ 

Tačiau meilė nėra tik rankos ištiesimas gyvenimo pakraščiuose esantiems žmonėms; jos praktika būtina kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje. Ji ypač aktuali dabar, kai tarp žmonių tvyro labai daug susipriešinimo ir pykčių. Kokia privalo būti mūsų meilė, labai tiksliai nusako apaštalas Paulius Laiške Korinto krikščionims: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“. Kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: tesuteikia Viešpats mūsų Tėvynei atsivertimo malonę, teišgydo ją nuo susipriešinimų, kad ir mes, bendrystės Jėzuje suburti ir atkurti, kaip vieno kūno nariai, gyvieji akmenys, statydintumės į dvasinius namus.

https://www.facebook.com/100000242271533/videos/pcb.26033537986237588/321811037636167

Nuotraukos Albino Kuliesio
Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija