,,Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė"
(Kol 3.15)
Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius susirinkusiems maldininkams Šventosios Šeimos sekmadienį priminė, kad bebesitęsiant Jėzaus Gimimo švenčių džiaugsmui, Šventosios Šeimos sekmadienį Lietuvoje jau užbaigiami dar popiežiaus Pranciškaus paskelbti Jubiliejaus metai.
Šią dieną užveriamos Šventosios durys, yra kur kas daugiau nei fizinis perėjimas. Jos yra dvasinis slenkstis, kvietimas atsisakyti visko, kas apsunkina širdį, ir įžengti į gailestingumo erdvę. Peržengti šį slenkstį reiškia pripažinti, kad išganymas ateina tik per nuolankų pasiaukojimą Kristui – vieninteliam, kuris gali suteikti galutinę prasmę mūsų gyvenimui, įveikiant pernelyg tvirtą įsitikinimą, kad mes tai galime patys.
Skelbdamas šį jubiliejų popiežius Pranciškus labai aiškiai patikino, kad viltis yra konkreti. Viltis eina per širdies atsivertimą, Susitaikymo sakramentą ir išlaisvinančią atleidimo patirtį. Tuo tarpu popiežius Leonas XIV, dabartinis Visuotinės Bažnyčios ganytojas, paaiškino, kad viltis atgyja tada, kai išdrįstame leistis į gilumą, kastis po tikrovės paviršiumi, išsiveržti iš nusivylimo kiauto. Viltis rūpestingai brandinama širdyje, nes ji silpna kaip sėkla, tačiau gali pakeisti pasaulį.
Vilties piligrimų jubiliejus Kalėdų laiku taip pat baigiamas Romoje, kur uždaromos keturių popiežiškųjų bazilikų Šventosios durys – paskutinė (per Viešpaties Apsireiškimą) jas užvers Šv. Petro bazilika Vatikane.
Šiandien švenčiame Šventosios Šeimos sekmadienį. Liturgija mums pristato Šventosios Šeimos pabėgimą į Egiptą. Tai buvo išmėginimo metas Jėzui, Marijai ir Juozapui. Kalėdų šviesą užtemdė Erodo grasinimas nužudyti. Pajutęs grėsmę savo galiai, jis įsakė nužudyti visus Jėzaus amžiaus kūdikius. Tačiau užkietėjusi Erodo širdis dar labiau atskleidžia Šventosios šeimos vertę ir misiją despotiškame ir godžiame tirono pasaulyje. Ji yra vienintelio galimo išganymo atsakymo lopšys – Dievo, kuris neatlygintinai, be išlygų ir pretenzijų dovanoja save žmonėms.
Parapijos klebonas kvietė su padėka apmąstyti namų meilės liepsnos, kuriai Viešpats pavedė savo buvimą pasaulyje, slėpinį bei pagalvoti apie savo šeimas ir apie šviesą, iš jų galinčią pasiekti visuomenę, kurioje gyvename. Pasaulis, deja, visuomet turėjo savo „Erodą“ – sėkmės bet kokią kaina, nesąžiningos galios ir paviršutiniškos gerovės mitus ir dažnai už juos sumoka vienatve, neviltimi, susiskaldymu ir konfliktais. Neleiskime, kad šie miražai užgesintų meilės liepsną krikščioniškose šeimose. Priešingai saugokime jose Evangelijos vertybes: maldą, dažną dalyvavimą Sakramentuose, ypač Išpažinties ir Komunijos, sveikus jausmus, nuoširdų dialogą, ištikimybę, gražius žodžius ir gražius veiksmus kasdieniame gyvenime. Šitaip suteiksime vilties šviesos gyvenamoje aplinkoje, kuri yra meilės mokykla ir išganymo priemonė Dievo rankose.
Apaštalas šv. Paulius kitame laiške iš kalėjimo Korinto bendruomenei pažymi: „Kai esu silpnas, tada esu tada esu galingas“. Jo viltis ateina iš susitikimo su Kristumi, kuris perkeitė visą jo gyvenimą ir iš Kristaus semiasi stiprybės. Jis buvo kalinys, tačiau patikino, kad „Dievo žodis nesurakinamas!“. Būtent nelaisvėje užgimė pasitikėjimo, paguodos ir vilties kupini laiškai. Apaštalas Paulius juose moko, kad joks kalėjimas negali užgesinti vidinės laisvės tų, kurie gyvena Kristuje.
Dabar mums atsivėrė atsakomybė atsiliepti į pašaukimą būti patikimais vilties liudytojais. Bažnyčia pašaukta susiskaldymo ir baimės paženklintame pasaulyje būti nuolankiu, tačiau šviesiu Dievo buvimo ženklu. Tokiais ženklais buvo ir yra visų amžių šventieji. Ir mums yra skirtas uždavinys būti, ištverti ir pasilikti ištikimais užduočiai, kuriai Viešpats mums paskyrė. Tokiu būdu viltis įsikūnija ir tampa patikimu liudijimu, galinčiu paslaptingai pakreipti žmonių gyvenimus, tarsi kelią rodanti romi šviesa.
Viltis neapgaus, nes Viešpats yra ištikimas savo pažadams.
Svarbiausia šios šventės pamoka kyla iš Marijos ir Juozapo išgyventos kasdienybės. Mes paprastai savo laiką skirstome į šventes ir šiokiadienius, ir tos dienos tarpusavyje labai skiriasi: vienos yra besikartojantis ir kažkiek nuobodus darbas, o kitos – įvykiai, kuriems rengiamės su džiaugsmu. Vienas dalykas yra darbo nuovargis ir visai kas kita – šventinis apsvaigimas. Panašiai būna ir mūsų tikėjime: sekmadienį, jei pavyksta, kokią valandą skiriame Mišioms, o paskui visą savaitę panyrame į įprastus rūpesčius.
Nazareto šeimos gyvenimas moko mus, kad Dievas ateina apsigyventi žmogaus namuose, kad mes savo kasdienybėje, kartodami įprastus darbus, taip pat galime kurti Dievo karalystę. Kasdienybėje mums yra prieinama ir mistinė patirtis, ir galimybė augti Dievo malonėje. Krikščionybė yra ypatinga tuo, kad ji nėra skirta šventei, o kasdienybei.
Iš tiesų kiekviena šeima gali rasti panašumų į Šventąją Šeimą. Tie, kurie augina savo pirmagimį, susidurdami su rūpesčiais, nemiegotomis naktimis ir nuovargiu, gali būti tikri, kad lygiai taip pat jautėsi ir Marija su Juozapu. Tie, kurie susiduria su bedarbyste ar turi sunkumų išmokėti paimtas paskolas, be abejo, gali prisiminti šventąjį Juozapą, kuriam irgi, ko gero, teko skolintis, norint padidinti savo dirbtuvę. Moterys, pašventusios savo gyvenimus vaikams, turėtų prisiminti Mariją, kurios galvoje irgi atsirado žilų plaukų, matant išeinantį iš namų Jėzų.
Toks Šventosios Šeimos gyvenimas ragina ir mus mokytis žvelgti į kitus mūsų šeimos narius tikėjimo akimis, atskleidžiant sau kituose slypinčią paslaptį, išvysti kasdienybėje su mumis esantį Dievą.
Parapijos klebonas Artūras Stanevičius kvietė prašyti Dangaus Tėvo, kad Švč. M. Marijos ir šv. Juozapo užtarimu palaimintų mūsų šeimas kad augdamos jo Sūnaus, tapusio žmogumi, šeimos pavyzdžiu visiems būtų veiksmingas jo buvimo ir jo begalinės meilės ženklas.
Šventosios Šeimos sekmadienis buvo užbaigtas Padėkos himnu „Tave, Dieve, garbinam“, kurį ikilmingai sugiedojo Ukmergės Švč. Trejybės choras ,,Magnificat" vadovaujamas Reginos Ališauskaitės.
Nuotraukos Egidijaus Tatarūno
Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija
