Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčia šį sekmadienį švenčia Šv. Antano Paduviečio ir Švč. Trejybės atlaidus. Einama iškilminga Eucharistinė procesija aplink bažnyčią.

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius kalbėjo, kad šv. Antanas yra paskelbtas Bažnyčios mokytoju – tai reiškia, kad Bažnyčia pripažįsta, kad jo mokymas yra naudingas visiems, ne vien jo laikmečio, tikintiesiems. Kai 1946 m. popiežius Pijus XII paskelbė Antaną Bažnyčios daktaru, suteikė jam „evangeliškojo mokytojo“ titulą, nes jo raštuose ir pamoksluose atsiskleidžia Evangelijos gaivumas ir grožis.

 Kalba yra gyvastinga, kai prabyla darbai. Meldžiu, tenutyla žodžiai, teprabyla darbai. Žodžių mes turime apsčiai, tačiau stokojame darbų, todėl ir esame Viešpaties peikiami, nes jis išpeikė figmedį, ant kurio nerado nė vaisiaus, o tik lapus. „Pamokslininkui, – sakė Grigalius, – yra duotas įstatymas elgtis taip, kaip jis pamokslauja.“ Veltui įstatymo išmanymu giriasi tas, kuris darbu žlugdo jo mokslą.

Kaip sakė šventasis Augustinas: „Šventoji Dvasia yra bendrystė tarp Dievo Tėvo ir Sūnaus. Tėvas yra tas, kuris myli, Sūnus – tas, kuris yra mylimas, o Dvasia – pati meilė. Trejybės esmė yra bendras meilės gyvenimas – agapē, bendrystė.“ Šenčiausiosios Trejybės meilės skirtingumai sudaro jos harmoningą vienovę. Teologo Sergejaus Bulgakovo teigimu, „Tėvas yra pasiaukojančios tėviškos meilės atvaizdas, Sūnus – sūniškos pasiaukojančios meilės atvaizdas, Šventoji Dvasia – džiaugsminga meilė.“

Nedalomos Trejybės meilės grožis atsiskleidžia švenčiant Eucharistiją. Katekizmas moko: „Kristaus ir Šventosios pasiuntinybė vyksta Bažnyčioje – Kristaus kūne ir Šventosios Dvasios šventovėje. <…> Dvasia parengia žmones, juos pasitinka savo malone, kad patrauktų prie Kristaus. Ji sudabartina jiems Kristaus paslaptį, ypač Eucharistijoje, kad juos sutaikintų, suvienytų su Dievu ir leistų jiems duoti daug vaisių.“

Šventoji Dvasia veikia, skatindama mus įsigilinti į mūsų būties gelmes, atsisakant paviršutiniškumo ir besąlygiško pritarimo. Šventosios Dvasios mes esame skatinami tapti „mąstančiais“ žmonėmis. Tik apmąstant save, įmanoma pakilti ir į aukštesnių paslapčių suvokimą. Galima pasakyti, jog paties Dievo paslaptis, mums apreikšta Švenčiausiosios Trejybės dogma, irgi savo esmę mūsų protui atskleidžia ne tada, kai mes spekuliuojame išmintingų teologų teiginiais, bet tada, kai, vedami Šventosios Dvasios, įsigiliname į savo jausmus ir savo sieloje pajuntame Dievo buvimą.

ŠV. KOTRYNOS SIENIETĖS PADĖKA ŠVČ. TREJYBEI

O amžinoji Dievybe, o amžinoji Trejybe, kuri per sąjungą su dieviškąja prigimtimi suteikei tokią vertę Tavo viengimio Sūnaus Kraujui! Tu, amžinoji Trejybe, esi lyg gili jūra, kurioje kuo labiau ieškau, tuo daugiau randu, o kuo daugiau randu, tuo labiau Tavęs ieškau. Tu pasotini sielą, bet lyg trumpam: pamaitini sielą savojoje bedugnėje, bet ji visuomet lieka alkana ir išbadėjusi, siekianti Tavęs, amžinoji Trejybe, ir trokštanti Tave – šviesą regėti Tavojoje šviesoje.

Ragauju ir Tavo šviesoje bei savo proto šviesa regiu Tavo bedugnę, amžinoji Trejybe, ir Tavo kūrinių grožį. Regėdama save Tavyje, matau, kad esu Tavo atvaizdas, nes Tu, amžinasis Tėve, esi man davęs savosios galios ir išminties. Toji išmintis yra priskiriama Tavo Viengimiui. O Šventoji Dvasia, kylanti iš Tavęs, Tėve, ir Tavojo Sūnaus, davė man valią, kuria ji davė man galią mylėti.

Juk Tu, amžinoji Trejybe, esi kūrėja, o aš – kūrinys. Todėl, Tavo apšviesta, suvokiu, kuo mane padarei atkūrimo darbe, kuris atliktas Tavo viengimio Sūnaus Krauju. Jis yra įsimylėjęs Tavo kūrinio grožį.

O bedugne, o amžinoji Trejybe, o Dievybe, o giliausia jūra! Ką gi galėjai duoti man didesnio, nei save pačią? Tu – ugnis, kuri nuolat liepsnoji ir nesudegi. Tu degi tuo karščiu, kuris teikia meilę sielai. Tu esi ugnis, kuri išsklaido visokį šaltį ir apšviečia protus savo šviesa. Toji šviesa leido ir man pažinti Tavo tiesą.

Tos šviesos atspindyje pažįstu Tave, aukščiausias gėri, gėri virš visų gėrybių, vaisingas, neišsemiamas, neįkainojamas gėri, groži virš visokio grožio, išmintie virš visokios išminties. Juk Tu esi pati išmintis, Tu – angelų maistas, dėl liepsnojančios meilės save davęs žmonėms.

Tu – rūbas, uždengiantis mano nuogumą, Tu maitini mus, išbadėjusius, savo saldybe, nes esi saldi be jokio kartumo. O amžinoji Trejybe!

Šv. Kotrynos Sienietės padėka Švč. Trejybei – tai giliai asmeniškas apmąstymas apie Dievo paslaptį, neaprėpiamą ir visada žadinantį naują troškimą. Šventoji, apimta dieviškos meilės, lygina Trejybę su giliu vandenynu – kuo giliau neriame, tuo daugiau atradimų laukia, bet tuo labiau suvokiame savo ribotumą ir amžiną alkį Dievo.  Padėkos esmė – ne tik pagarba, bet ir glaudus santykis su Trejybe, išreiškiamas troškimu pažinti ir mylėti Dievą vis labiau. Šventoji čia ne tik kontempliuoja Trejybę, bet ir suvokia savo priklausomybę nuo jos, pripažindama Dievo dovanas – galią ir išmintį. Ši padėka yra ne tik religinis tekstas, bet ir galingas liudijimas apie tikrąjį dvasinį gyvenimą, kuriame Dievo meilė yra pagrindinis variklis ir tikslas. Šv. Kotrynos žodžiai rezonuoja su daugelio šventųjų patirtimi, ieškančių vienybės su Dievu ir aprašantys šią vienybę kaip begalinį grožį ir džiaugsmą. Jos padėka yra ne tik gražus ir poetiškas tekstas, bet ir gilus teologijos ir mistikos pamąstymas. Tegul ši padėka įkvepia ir mus siekti artimesnio santykio su Dievu, pripažinti savo ribotumą ir kartu tikėti jo begaline meile, - linkėjo parapijos klebonas Artūras Stanevičius.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija