,,Mylėkite VIEŠPATĮ, visi jo ištikimieji!"

(Ps 31.24)

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebono Artūro Stanevičiaus sukviesti parapijiečiai rinkosi pirmadienio vakatą Šv. Blažiejus minėjimui. Šv. Blažiejus gerbiamas tiek Rytų, tiek ir Vakarų Bažnyčioje, o jo šventės metu paplitusi „gerklės palaiminimo“ sakramentalija atliekama paliečiant gerklę dviem sukryžiuotom žvakėm arba patepant palaimintu aliejumi, prašant šv. Blažiejaus užtarimo. Ši apeiga artimai susijusi su tradicija, kuri perduoda, jog vyskupas Blažiejus stebuklingai išgelbėjo berniuką, kuriam gerklėje buvo įstrigęs kaulas ar ašaka.

Maldininkams klebonas papasakojo apie šv. Blažiejų, kuris buvo vyskupas, ir laikoma, kad valdė Sebastės bendruomenę Armėnijoje, kai Romos imperijoje buvo suteikta kulto laisvė krikščionims: 313 m., valdant Konstantinui ir Licinijui, abu „Augustai“, tai yra imperatoriai (be to, dar ir giminės: Licinijus vedė Konstantino seserį). Licinijus valdė Rytų imperiją, tad jo Blažiejus buvo jo pavaldinys. Vyskupas Blažiejus mirė nukankintas apie 316 metus, tai yra jau pasibaigus persekiojimams. Kodėl?

Neįmanoma to nustatyti. tikriausiai tai įvyko dėl konflikto tarp dviejų valdovų, kuris kilo 314 m. Su trumpomis pertraukomis jis tęsėsi iki 325 m. kai Konstantinas suorganizavo Licinijaus nužudymą Salonikuose. Dėl konflikto Rytuose buvo rengiama ir keletas lokalių persekiojimų – galbūt dėl per daug stropių gubernatorių, kaip rašo istorikas Euzebijus Cezarietis IV amžiuje – sugriaunant bažnyčias, pasmerkiant krikščionis priverstiniams darbams, vyskupų nužudymu, tarp jų ir Bazilijus iš Amasėjos, Juodosios jūros regione.

Apie Blažiejų pasakojantys tradiciniai pasakojimai, kurių tikslas – paskatinti tikinčiųjų pamaldumą, kupini stebuklingų detalių. Blažiejaus kūnas buvo palaidotas Sebastės katedroje; tačiau 732 m. dalis relikvijų buvo norėta nugabenti į Romą. Tačiau staiga kilusi audra nukreipė keliautojus Maratėjos (Potenca) link: čia tikintieji priėmė relikvijas į savo bažnytėlę, kurios vietoje dabar stovi garsi bazilika. Bažnyčia stovi ant kalvos, pavadintos Šv. Blažiejaus kalnu.

Ukmergės Švč. Trejybės parapijieęiai dėkingi savo parapijos klebonui Artūrui Stanevičiui už begalinį pasiaukojimą ir kasdienį homilijos metu paaiškinimą girdėtų Šv. Rašto skaitinių.

Šios dienos Evangelijos pasakojimas apie apsėstąjį iš Gerazos yra vienas iš epizodiškiausių pasakojimų, kuriuos mums pateikia evangelistas Morkus savo Evangelijoje. 

Pirmą kartą Jėzus kartu su mokiniais palieka Judėją ir keliauja į kitą Jordano pusę. Tose vietose, kurios yra taip arti Jeruzalės ir kartu taip toli, svetimos okupacijos našta ir jungas jaučiami aštriau dėl didesnio pavojaus beveik užsikrėsti tuo, kas prieštarauja tikėjimo grynumui. Tai, kad ten auginama daug kiaulių, yra ženklas, jog kažkas turės jas suvalgyti! Žemę užima tai, kas grasina ją iškreipti. Taigi šio žmogaus, kuris išeina pasitikti Jėzaus iš kapų, širdį ir gyvenimą ženklina kančia ir pyktis, grasinantys jį priartinti prie gyvulių – be kita ko, pačių nešvariausių – ir pasmerkti nežmoniškam gyvenimui.

Gerazos apsėstasis viduje blaškosi tarp troškimo išsivaduoti iš jį parbloškusios būsenos ir poreikio, kylančio iš įpročio bei keisto, o kartu ir skausmingo bendrininkavimo su jame gyvenančiu blogiu. Taip stipriai, kad dalis jo tampa pasaulio, kuriame gyvena, troškimo (geriau būtų sakyti – netroškimo) aiškintoju: dar per anksti išsigelbėti! Taip, būtų gerai išsigelbėti, bet ne per anksti, nes tai reiškia gyvenimo pagausėjimą, kuris susijęs su daugybe pokyčių ir neišvengiamų išsižadėjimų.

Demonų legiono ištartas žodis yra ne kas kita kaip išraiška to, ko regiono gyventojai prašys Viešpaties Jėzaus: grįžti ten, iš kur Jis atėjo, nes dar per anksti visiškai ir iki galo priimti laisvės dovaną. Juk ją sudaro daugkartinis ir nuolatinis išsilaisvinimas iš nesuskaičiuojamų grandinių, laikančių mus kaliniais ir vergais. 

Galbūt pats to žmogaus, dabar priartėjusio prie gyvenimo pabaigos, trūkumas buvo kaip tik tas, kad jis nebeturėjo ko prarasti, tiek, kad Jėzuje jis pajuto paskutinę galimybę galutinai pereiti arba į tą, arba į kitą pusę: arba į gyvenimą, arba į mirtį. 

Legionas nesutiko, vietiniai gyventojai taip pat nesutiko, Jėzui neliko nieko kito, kaip tik grįžti į kitą ežero pusę, tačiau padėjus tvirtą ir nepamirštamą ženklą: išsilaisvinimas įmanomas! Tik nuo mūsų priklauso, ar pasirinksime atverti duris ir sutiksime įžengti į Jo išlaisvinimo ir gyvenimo dinamiką.

Geraziečiai neabejojo, ką daryti: „Žmonės ėmė prašyti Jėzų išeiti iš jų krašto“ (Mk 5, 17). Demonai savo ruožtu neabejojo: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“ (Mk 5, 12).

Laiško žydams autorius primena, kad Dievas „geresniuosius dalykus buvo numatęs mums“ (Žyd 11, 40).

Tačiau tas geresnis dalykas, kurį Viešpats nori mums pasiūlyti, visada ir bet kuriuo atveju reikalauja pasirengimo vėl leistis į gyvenimo kelią su tikrai nauja atsakomybe ir kūrybingumu, kurie ne leidžia mums pasilikti (Mk 5, 18), bet veikiau prašo visada eiti toliau.

Taip pat įstabu, kad Jėzus sutinka su vietinių gyventojų prašymu išvykti iš jų krašto! Jis nepuola jų atversti, įtikinėti ar daryti stebuklų, kad juos laimėtų. Jis tik neleidžia Jo sekti buvusiam „legionieriui“. Iš pirmo žvilgsnio paradoksalu – norinčiajam neleidžia, o su nenorinčiaisiais sutinka. Bet čia, manau, ir yra didžioji Jėzaus mokykla: neleisti norintiesiems prisirišti prie Jo savais norais, bet sekti Jį savo kryžiumi ten, kur Viešpats siunčia. Ir štai nenorintiesiems Jėzus palieka ne save, o jų perkeistąjį kraštietį, kuris išeina nuoširdžiai skelbti, „kokių nuostabių dalykų padarė jam Visagalis“!

Meditacija

Šildanti Dievo meilė

Jeigu neturi galimybės gauti šv. Blažiejaus palaiminimo bažnyčioje, gali atlikti jį pats. Paimk į rankas žvakę ir laikyk ją ties savo gerkle. Įsivaizduok, kad švelni šviesa ir šildanti meilė, kuri sklinda nuo žvakės, liejasi tau į gerklę. Nukreipk šviesą į viską, kas tave gniaužia, kas spaudžia žodžius, išeinančius tau iš gerklės. Įsivaizduok, kad šviesa perkeičia tavo kalbėjimą ir tau iš burnos sklinda žodžiai, kurie neša šviesą.

Nukreipk šviesą į gumulą savo gerklėje, į neišgyventą liūdesį, į tai, kas buvo nuryta ir įstrigo tavyje. Įsivaizduok, kad šilta šviesa viską ištirpdo. O tada nukreipk šildančią šviesą į savo gerklės ligas. Įsivaizduok, kad būtent ten, kur tu jauti skausmą, kur jautiesi peršalęs, tave šildo Dievo meilė.

Parengta pagal Anselmo Grüno knygą „Tiesiog gyventi“.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Vaida Prušinskienė, Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija