,,Dievui viskas įmanoma“.

(Mk.10.27)

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas homilijos metu kalbėjo, kad Dievas nori šimtą kartų padauginti mūsų menkas galimybes, mūsų tuštumą pripildyti jausmo ir šviesos, kad pajustume, jog būti su Juo yra tai geriausias mūsų gyvenimo pasirinkimas…

Anuo metu, Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ 

Klausimas, kurį uždavė Jėzui turtingas jaunuolis, yra nepaprastai svarbus: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Jėzaus atsakymas skamba iškilmingai, nors, tiesą sakant, kažkiek nuvilia klausėją, nes atkartoja jau jam žinomus reikalavimus. Viešpats išvardija penkis įsakymus, susijusius su artimu, pridėdamas dar vieną: „Neapgaudinėk“.

Turtuoliui to nepakanka. Jis aiškiai paliudija, kad tų įsakymų laikosi visą gyvenimą. Atrodytų, siela turėtų būti rami, tačiau jis jaučia, kad kažko trūksta. Jis teiraujasi Jėzaus, ką dar gero turėtų nuveikti, kad visiems laikams atrastų sielos ramybę. Juk iš tiesų žmogui nepakanka vien tik savo susikurtos ramybės. Kažkuriuo momentu į širdį įsėlina Dievo atsiųstas nerimas, kuris veda į ieškojimų kelią, pažadina troškimą siekti antgamtinės paguodos.

Kaip rašo evangelistas Morkus, Jėzus meiliai pažvelgė į jaunuolį. Anksčiau jiedu nebuvo matęsi, tačiau dabar Išganytojas jame atpažįsta tą ieškotoją, kuriam reikia suvokti amžinąsias tiesas, žmogų, trokštantį Dievo artumo. Viešpats myli tą garbingą žmogų ir ištaria jo pageidautus žodžius: parduok viską, išdalink vargšams, sek mane…

Šie trys nurodymai išgąsdina ir nuliūdina jaunuolį. Evangelistas, kalbėdamas apie tą momentą, panaudoja žodį „apniuko“, atrodytų, tarsi kalbėtų apie staiga apsiniaukusį dangų. Matome nusiminusį, susirūpinusį žmogų. Pradžioje jis pribėgo prie Jėzaus, o dabar pasitraukia ramiu žingsniu. Pradžioje jis tiesiog tryško klausimais, o dabar tyli. Maištininkas pasidavė, ieškotojas išsigando: tikslas labai toli, o jį pasiekti reikia neeilinės drąsos…

Turtuolis nesuprato, kad laimė priklauso ne nuo turimų gėrybių, o nuo sugebėjimo duoti, kad širdį džiugina ne pinigai, o žmonės, su kuriais dalijamės savo gerumu, ir saugumą užtikrina ne turtas, bet buvimas su Geruoju Ganytoju. Tikriausiai visą gyvenimą jis ir liko toks: garbingas, liūdnas, susikaupęs ir tylus. Tokie yra ir daugelis krikščionių: garbingi ir nelaimingi. Jie kasdien laikosi visų įsakymų, kaip ir Evangelijoje minimas jaunuolis, bet tuo nesidžiaugia, nes taip elgiasi dėl to, kad kažką gautų iš Dievo, o ne tam, kad džiaugtųsi, jog yra su Juo. Jie tarsi uždaryti pasaulio kalėjime, kur beveik viskas draudžiama, o visa kita privaloma. Jų vaizduotėje viskas yra paremta atlyginimu arba bausme. Jie nepastebi, kad visame tame trūksta širdies, be kurios moralė tampa išskaičiavimu, kuriame nėra meilės.

Viešpats Jėzus turtingam jaunuoliui siūlė bendrystę, šimtą brolių, tačiau jis pasirinko vienatvę. Jam buvo siūlomi begaliniai žmonių lobiai, o jis pasirinko savo lobį, kurį sudarė daiktai. Jėzus siūlė save, kaip nuostabų, gražų ir palaimos kupiną šaltinį, kurio verta siekti, tačiau žmogui pasirodė brangesni jo sukaupti lobiai.

Negi viskas baigta? Tikriausiai ne, nes pabaigoje suskamba viltį žadinantys Jėzaus žodžiai: „Dievui viskas įmanoma“. Dievas nori šimtą kartų padauginti mūsų menkas galimybes, mūsų tuštumą pripildyti jausmo ir šviesos, kad pajustume, jog būti su Juo – tai geriausias mūsų gyvenimo pasirinkimas…

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija