,,Tada jie, būdami pavojuje, šaukėsi VIEŠPATIES,

ir jis išgelbėjo juos iš nelaimės."

(Ps 107.28)

Sekmadienio Šv. Mišių homilijoje Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas kalbėjo apie tai, kad gyvenimo kelyje visi anksčiau ar vėliau susiduriame su problemomis ir sunkumais, prilygstančiais audrai. Galbūt tada, kaip ir mokinius valtyje, mus apima baimė, ir jaučiame, kad mūsų tikėjimas silpsta. Žinoma, Evangelijoje ne vieną kartą girdime Jėzaus padrąsinimą „Nebijokite“, tačiau tokiomis akimirkomis paprastai norime, kad Dievas elgtųsi taip, kaip mums atrodo geriau ir manome, jog tada viskas susitvarkys. Iš tiesų tai reiškia pasitikėjimo trūkumą…

Jėzus su mokiniais keliasi į kitą Genezareto ežero pusę. Kitoje ežero pusėje jau yra pagonių kraštas. Taigi tai jau yra užuomina, kuri parodo, kad Kristus ir Jo žinia yra skirti visiems, ne tik žydams. Visgi persikėlimas į kitą pusę pirmiausia parodo mūsų kelionę į Dievo Karalystę, kuomet mes paliekame savo krantą ir ieškome Dievo kranto, iš seno gyvenimo į naują gyvenimą, iš mūsų žemiškos istorijos į istorijos pilnatvę ir išbaigimą Dieve.

Audros reiškia, kad vyksta pasipriešinimas, kad kažkas neleidžia man persikelti pas Dievą, kažkas nori mane sustabdyti, nori nukreipti mano kelią.
Bažnyčios Tėvai teigia, kad taip piktasis gali pasitelkti kitus žmones, įvykius, kad mus apsemtų, o svarbiausia – kad mus pakreiptų į šio pasaulio logiką. Piktojo veikimui pasaulio logika pasiduoda ir suteikia jam materiją ir galią veikti. Ateina mintis, jog esame nuolatinėje konfrontacijoje su šia aplink mus siaučiančia audra, kuri atrodo taip ir nesibaigia. Tačiau vėlgi kokia yra pasaulio logika? Ogi daugiau nieko nematyti, tik savo valtį ir tik save, kuris turi gelbėtis. Tai yra dar vieni spąstai, nes audra ne tik siekia paskandinti, bet skatina dar ir susitelkti tik į save, nematant nieko aplinkui.
Jeigu valtis yra pilna vandens, jeigu ji yra pilna to, kas yra išorėje, tuomet mano dvasiniame gyvenime nebėra skirtumo tarp to, kas iš tiesų yra mano širdis, ir to, kas yra pasaulio dvasia. Tuomet aš esu išsigandęs, bet išsigandęs ko? Nesaugumo dėl savęs paties. Iki tiek, kad net patį Dievą galiu pradėti kaltinti „tau nerūpi, kad aš žūstu?“
Bet kai Kristus sudrausmina audrą, pamatau, kas įvyksta. Mokiniai dar labiau išsigąsta. Jie klausinėja, kas jis toks, kad net vėjai jam paklūsta. Įdomu yra tai pastebėti, nes ši istorija parodo, kad galime likti su Kristumi tokie, kokie buvome dar iki jį sutinkant. Galime likti tokie ir neleisti Kristui mus perkeisti, neleisti būti atgimdytiems Jo, neleisti priimti Dievą tokį, koks Jis yra. Jis yra dovana, kuri yra didesnė už visus mano nusistatymus ir įvaizdžius.
Dievas rūpinasi savo vaikais. Kristus parodo, kad mes tikrai esame Dievo vaikai, pirmiausia tame, kad jis ramybėje miega, nepaisant audros. Nes tam, kuris turi tikėjimą, jokios aplink siaučiančios audros neturi galios. Tikėjimas nėra ignoravimas audrų, bet matymas už audrų – už išbandymų, už karų, už netekčių, už papiktinimų –, kad matytume mūsų laukiantį krantą – Dievo artumo namus. Nutildydamas audrą Jėzus man parodo kitą krantą.
Mums reikia išmokti savo likimą atiduoti į Jėzaus rankas, leisti Jam pasirūpinti mumis. Visuomet bus dienų, kai patys nerasime sprendimo, bet kaip tik tada tinka tai palikti Jam. Kaip ir mokiniai, kurie stebėjosi, kad Jis vienu žodžiu nutraukė audrą ir klausė: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“, taip ir mes po dviejų tūkstančių metų galime klausti savęs: „Kas yra tas, prie kurio esu kviečiamas prisirišti? Kas yra tas žmogus, kuris, pradėjęs nuo saujelės baugščių analfabetų, šiandien prie savęs telkia šimtus milijonų žmonių, įveikiančių įvairiausius priešiškumus ir persekiojimus? Kokią reikšmę mano gyvenimui turi Jėzus?“

Popiežius Pranciškus sako, kad tikėti, nereiškia: neturėti sunkių akimirkų, bet turėti jėgų jas įveikti, žinant, jog nesame vieni.

Jei tai suprantame, baimė praeina…

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija