,,Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo,

o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo."

(Mk4.34)

Kalbėdamas apie sekmadienio Evangelijos palygimą, kuriame į žemę beriama sėklą, Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas mus ragina pamąstyti apie tikinčiam žmogui labai svarbią nuostatą – pasitikėjimo kupiną laukimą.

Viešpats mus moko su pasitikėjimu sėti Evangeliją. Visi turime mokėti kantriai laukti. Turime laukti, kol pasėta sėkla dygs, augs ir galiausiai pamatysime vaisius savyje ir kituose. Turime nenusivilti, padėti vieni kitiems net ir tada, kai, nepaisant mūsų pastangų, iš karto nematome rezultatų. Kaip Jėzaus palygime, taip ir mūsų gyvenime, nors ir to nematome, stebuklas jau vyksta, ir atėjus laikui jis duos daug vaisių.

Mums reikia pasistengti žvelgti plačiau, kad mus supančiame pasaulyje visų pirma pastebėtume ir įvertintume Dievo veikimą. Tuo tarpu mes, kantrūs Dievo karalystės žemdirbiai, esame pašaukti sėti gerą sėklą: taiką, teisingumą, drąsą, pasitikėjimą. Galbūt kartais mums ir atrodo, kad tai beveik nenaudinga, nes visus supa vakaro sutemos, tačiau mes tikime ryto aušra, tegul iš pažiūros ir menka, bet išsklaidančia sutemas.

Todėl ir Dievo karalystė sulyginama su sėjėju. Dievas – tai nepailstantis sėjėjas, kuris į mūsų pasaulį, į mus ir visą visatą nuolat lieja savo energiją. Jis suteikia viskam gyvybę, kaip užuomazgą, o mums yra skirta pareiga tą gyvybės dovaną subrandinti. Mes esame žemės grumstas Dievo rankose, į kurį Jis pasėjo savo gyvybinį pradą. Niekas nelieka nuskriaustas, niekur nėra tuštumos, nes Dievo ranka – tai nuolatinė kūryba, per kurią pasaulis gyvena ir juda pirmyn.

Mums reikia pasistengti žvelgti plačiau, kad mus supančiame pasaulyje visų pirma pastebėtume ir įvertintume Dievo veikimą. Tuo tarpu mes, kantrūs Dievo karalystės žemdirbiai, esame pašaukti sėti gerą sėklą: taiką, teisingumą, drąsą, pasitikėjimą. Galbūt kartais mums ir atrodo, kad tai beveik nenaudinga, nes visus supa vakaro sutemos, tačiau mes tikime ryto aušra, tegul iš pažiūros ir menka, bet išsklaidančia sutemas. Juk pats Dievas visąlaik veikia, tyliai ir pamažu, dažnai nepastebimai, tačiau visuomet galiausiai laimi savo vaikų širdis. Jis yra mūsų viltis.

Šį sekmadienį Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčia 10 val Šv. Mišiose švenčia šv. Antano Paduviečio atlaidus. Einama Eucharistinė procesija.

Šv. Antanas Paduvietis gimė 1195 m. Lisabonoje, mirė 1231 m. Arcella (prie Paduvos), misionierius, pamokslininkas. 15 metų įstojo į augustinų vienuolyną, vėliau pranciškonas, šv. Pranciškaus Asyžiečio mokinys ir sekėjas. Vargšų, sužadėtinių globėjas. Tikima, kad padeda surasti pamestus daiktus. 1232 m. paskelbtas šventuoju, 1946 m. – Bažnyčios mokytoju.

Antanas Paduvietis, kurio tikrasis vardas Ferdinandas, 1195 m. gimė Lisabonoje. Jaunas vaikinas patikdavo visiems. Jis visados buvo apsuptas gausaus būrio draugų ir juos mėgo. Tačiau draugai dažnai turėdavo ieškoti Ferdinando, nes jis mėgdavo pasislėpti katedroje priešais Marijos altorių ir klausytis Dievo, kuris kalbėdavo jo širdyje.

Vieną iš šių ypatingų intymumo su Dievu akimirkų Viešpats pakvietė Ferdinandą sekti Jį. Šis pašaukimas į skaistumą ir kvietimas pašvęsti visą savo gyvenimą Dievui jaunam paaugliui tapo sunkios kovos pradžia: stengiantis atsisakyti lengvo gyvenimo, šlovės, malonumų ir garbės, kuriuos siūlė jo šeima ir aplinka. Galiausiai nugalėjo meilė Dievui. Vaizduodamas šį savo radikalų sprendimą Ferdinandas pirštu ant vienos bažnyčios plokštės nubrėžė kryžių. Kryžius, įspaustas į akmenį, žymi galybę Dievo, kuris duoda malonės su kaupu tam, kuris atsiduoda Jam.

Būdamas 15 metų įstojo į augustinų vienuolyną, kuriame gavo gerą išsilavinimą ir 1219 metais buvo įšventintas kunigu. Apie 1220 metus Ferdinandas tapo pranciškonu ir pasirinko vienuolišką Antano vardą. Jis bendravo su pranciškonų ordino įkūrėju šv. Pranciškumi Asyžiečiu, tapo jo mokiniu ir ištikimu sekėju, pasišventusiu misionieriumi.

Antanas buvo paskirtas misijonieriauti Šiaurės Italijoje, o 1223–1224 metais skelbė Dievo žodį Prancūzijoje. Grįžęs į Italiją, tapo Limožo vienuolyno bei Romanjos provincijos vyresniuoju. Po 1226 metų Antanas apsistojo Paduvoje, kur toliau pamokslavo: kritikavo netinkamus civilinius ir bažnytinius pareigūnus, smerkė kyšininkavimą, reikalavo, kad būtų panaikinti skolininkų kalėjimai. Jis visą gyvenimą buvo atlaidus kaliniams, ligoniams, eretikams.

Dar gyvas būdamas šv. Antanas garsėjo stebuklais. Apie jo gyvenimą liaudyje sklido legendos, kurios vėliau tapo šv. Antano gyvenimą ir veiklą vaizduojančių siužetų pagrindu. Pasak vieno pasakojimų, Antanas niekaip negalėjęs įrodyti eretikui žydui, kad Eucharistija yra Kristaus kūnas ir kraujas. Netekęs kantrybės, jis atsivedė asilą ir pastatė prie taurės ir ostijos: gyvulys iš karto atsiklaupęs ant kelių.

Kitas pasakojimas byloja, kad Antanui pamokslaujant netgi žuvys išplaukdavo į vandens paviršių ir sustodavo nejudėdamos ir jo klausydamos. Pasak dar vieno pasakojimo, Antanui meldžiantis savo kambaryje, pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Šis šv. Antano regėjimas nuo XVII amžiaus tapo pagrindu siužetui, vaizduojančiam šv. Antaną su kūdikėliu Jėzumi ant rankų.

Mirė šv. Antanas Paduvietis 1231 metais. Jau 1232-aisiais Romos popiežius Grigalius IX jį kanonizavo, o 1946 metais popiežius Pijus XII paskelbė Bažnyčios mokytoju. Šv. Antanas yra Paduvos (Italija) miesto, moterų, sužadėtinių globėjas, gelbsti nuo drugio, maro ir kitų ligų. Jo pagalbos taip pat šaukiamasi ką nors pametus.

Nuorodose galima rasti maldas į šv. Antaną ir apie šventąjį pasižiūrėti meninį filmą.

https://priekulesparapija.wixsite.com/katalikai/sveikiname

https://www.youtube.com/watch?v=v7Xb-DzUTUY

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija