,, Kas nori man tarnauti, tegul

seka paskui mane:

kur aš esu, ten bus ir mano tarnas.

Kas man tarnaus,

tą pagerbs mano Tėvas."

(Jn 12.26)

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas priminė, kad Gavėnia paprastai yra siejama su asmeniniu moraliniu atsinaujinimu. Tai pastato mus į akistatą su viskuo, kas mumyse negerai – su mūsų blogais įpročiais, silpnybėmis ir negebėjimu jų įveikti. Taigi, tikintieji net ir norėdami augti, tobulėti, šiek tiek atsitraukia. Yra daug baimių dėl ateities. Baimė pritrūkti pinigų, baimė dėl sveikatos, baimė nesusitvarkyti su sudėtingomis situacijomis šeimoje, baimė, kad būsime užpulti Rusijos... Tai – normalios baimės, bet kaip gyventi ir nebūti jų sugniuždytiems? Jėzus mums sako nesijaudinti dėl rytojaus, nes kiekvienai dienai gana savo vargo (plg. Mt 6, 34). Tai nėra lengva, bet turime vengti pernelyg daug galvoti apie ateitį. Tai neturi prasmės.

Turime stengtis susikoncentruoti į tai, ką darome.  Siekis gyventi dabartimi leidžia būti laisvesniems baimių akivaizdoje ir mėgautis paprastais kasdienybės džiaugsmais.

Klebonas priminė, kad nuo penktojo gavėnios sekmadienio uždengiami kryžiai.
Liturgija nustatė paprotį uždengti kryžius penktąjį gavėnios sekmadienį. Jau XI amžiuje daugelyje bažnyčių visi altoriai buvo uždengti dideliu šydu, ruošiantis Velykų šventei. Šydas buvo apgailestavimo ir atgailos simbolis, kuriai žmogus turėjo atsiduoti, kad po apsivalymo laikotarpio vėl jam būtų leista pažvelgti į Dievo didybę.
Kita vertus, XIII amžiuje buvo paprotys uždengti kryžius, apmąstant Viešpaties Kančią. Kadangi viduramžiais kryžiai buvo nusagstyti auksu ir perlais, o Kristus buvo vaizduojamas kaip Pergalingasis Prisikėlęs Viešpats, jie buvo uždengiami tam tikru pasninku akims.
Šiandien mes uždengiame kryžių, kad pasiilgtume Nukryžiuoto Viešpaties. Tam tikru mastu atsiriboti nuo kryžiaus matymo, kad dar kartą pažvelgtume į jį Didįjį Penktadienį, kai jis bus atidengtas prieš mūsų akis kryžiaus garbinimo apeigoje. Todėl šiandien, užsidengę kryžių prieš akis, ilgėkimės savo Viešpaties, kuris nori mums iš naujo pasirodyti šios dienos liturgijoje ir kitomis gavėnios dienomis, veido. Kaip Kristus Viešpats leido prikėlusiam Lozoriui iš naujo pažvelgti į pasaulį, dėka gyvenimo, kurį Dievas mums teikia Šventojoje liturgijoje, pažvelkime į mus supančią tikrovę kitaip.

Mus, krikščionis, Kristaus prisikėlimas iš tamsos į šviesą, iš trapumo į galybę, iš kančios į laisvę pripildo vilties, kad ir mes prisikelsime. „Mes gi nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini” (2 Kor 4, 18). Todėl „didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės pačiais sielvartais” (Rom 5, 2–3). 

Parapijos klebonas kalbėjo ir apie šios šios dienos Evangeliją, kuri kalba apie pašlovinimą.

Būti pašlovintam ,- reiškia aukotis, būti pasiekiamam, dalytis meile. To kulminacija įvyko ant kryžiaus, ant kurio Jėzus aukščiausiu laipsniu įgyvendino Dievo meilę mums, atskleidė gailestingumo veidą, suteikė amžinąjį gyvenimą, atleido savo budeliams.

Dovanojimas ir atleidimas yra Dievo šlovės esmė. Dovanojimas ir atleidimas – tai kriterijai, kurie labai nepanašūs į tai, ką matome aplink mus ir net mumyse, kai galvojame apie šlovę kaip apie kažką, ką galime gauti labiau, nei duoti: tarsi tai būtų kažkas, ką galėtume turėti sau, užuot davę.

Turime atminti, kad, kai dovanojame ir atleidžiame, mumyse atsispindi Dievo šlovė.

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas meldė, kad Švenčiausioji Mergelė Marija, kuri Jėzaus kančios valandą kupina tikėjimo sekė juo, -padėtų ir mums tapti gyvais Jėzaus meilės atspindžiais.

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija