,,Pagarbi Dievo baimė yra tyra, –

ištikima amžinai."

(Ps 19.10)

Trečiojo gavėnios sekmadienio Mišių Evangelija kalba apie prekiautojų išvarymą iš šventyklos. Jėzus išvaro pirklius, išvarto pinigų keitėjų stalus ir visus sudraudžia sakydamas: „Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų“.

Nėra abejonių, kad Jėzaus pyktis buvo teisingas. Būti prekybininku - tai dirbti darbą, ir, jei jis atliekamas sąžiningai ir be piktų intencijų, pašventina žmogų. Norėdami paaiškinti Evangelijos sceną, kurioje Jėzus išvaro pirklius iš šventyklos, negalime apsiriboja tik moraliniu įvykio aspektu. Svarbu į jį žvelgti biblinio pasakojimo kontekste. Tai ne tik šventosios erdvės “išvalymas” nuo maldai trukdančio triukšmo ir galimo prekeivių nesąžiningumo ir tiesiog noro pasipelnyti iš šventos vietos. Fariziejus papiktino tai, kad Jėzus pasisavino Jeruzalės šventyklos, švenčiausios žydams vietos, valdžią.

Tikėjimas moko atskirti dalykus. Yra “aistros” gėriui ir aistros blogiui. Pirmosios yra pagirtinos, tačiau jas reikia kontroliuoti. Prigimtines aistras galima palyginti su energingais žirgais. Jei juos gerai vadeliojame, jie tarnauja keliui, bet jei prarandame kontrolę, jie mus nuveda klystkeliais. Net ir geriausi norai ir intencijos tuomet gali tapti kenksmingi tiek mums patiems, tiek ir kitiems.

Pyktis taip pat gali būti gera arba bloga aistra. Krikščioniškoji moralė skiria teisingą ir neteisingą pyktį. Teisingas yra pyktis ant demonų, bet ne pyktis ant žmonių. Kitaip tariant, gera pykti ant blogio kaip tokio, bet ne ant kito žmogaus, kuris yra iš prigimties geras, tačiau gali būti demono suvedžiotas daryti blogį.

Gavėnios tikslas ir yra, kad mumyse būtų daugiau namų ir mažiau turgaus. To visų pirma reikia mūsų santykiuose su Dievu. Turime melstis kaip vaikai, kurie nenuilstamai ir su pasitikėjimu beldžiasi į Tėvo duris, o ne kaip šykštūs ir nepasitikintys prekiautojai. Turime taip pat skleisti brolybę, nes aplink mus yra daug atskirties, nejautrumo, abejingumo.

Negalima prekiauti širdimi, sudedant visus savo jausmus ant pinigų ir gerovės aukuro. Vien tik sugebėjimas duoti ir priimti meilę turi reikšmės mūsų laimės ieškojimuose. Ten ir yra tikrieji Tėvo namai…

Ukmergės Švč. Trejybės parapiečiai pastebėjo, kad jų klebono asmenyje, kaip ir Jėzaus, telpa nepaprastas jautrumas ir švelnumas, kurį pajuto sergantys, varginami nuodėmių, nelaimingi, ir nepajėgiantys patys atrasti teisingos gyvenimo krypties.  Mūsų klebonas yra ryžtingas, ir nebijantis atstovėti  už tai, kas yra teisinga...

Anot klebono,- niekuomet neturime pamiršti, kad mūsų gyvenimas nėra panašus į kažkieno sumanytą biznio planą. Mes visi esame laimės ieškotojai, palaipsniui suvokiantys, jog regimoji tikrovė yra tai, kas daug žada ir mažai teištesi. Vien tik sugebėjimas duoti ir priimti meilę turi reikšmės mūsų laimės ieškojimuose.

Žmogus yra Dievo šventovė, todėl, kaip ir Dievo, jo negalima parduoti ar pirkti. Tikrai neatitinka Dievo valios tai, ką dažnai matome savo aplinkoje, kuomet atrodo, kad žmogus tapo ekonomikos vergu.

Nebijokime savęs pačių klausti,- kaip meldžiamės? Kokie mūsų santykiai su kitais? Ar mokame dovanoti nelaukdami, kad mums bus atsilyginta?

Tegul mus užtaria Švenčiausioji Mergelė Marija, kad sugebėtume gyventi kaip namuose su Dievu ir su kitais. 

Trečiąjį Gavėnios sekmadienį Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioje buvo minimas Maldos už lietuvius pasaulyje sekmadienis. Parapijos klebonas perskaitė šiai dienai skirtą vyskupų laišką

https://lvk.lcn.lt/naujienos/,563

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos ingformacija