,,Grįžkite pas VIEŠPATĮ, savo Dievą,

nes jis maloningas ir gailestingas,

kantrus ir kupinas gerumo,

pasiruošęs atleisti, o ne bausti."

(Ji 2.13)

Pelenų dieną tikintiesiems Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioje buvo pelenais pažymimos galvos. Parapijos klebonas priminė, kad tai gailesčio ir atgailos ženklas. Taip pat buvo primintas ir šios dienos privalomas pasninkas.

Klebonas maldininkams kalbėjo apie tikėjimą, kuris išlieka širdyje taip, kaip žarijos po pelenais. Jis visuomet išlieka. 

Išmalda, malda ir pasninkas leidžia skleisti Dievo meilę į daugelio kasdienio gyvenimo situacijų „dulkes“, kad į jas sugrįžtų viltis, pasitikėjimas ir džiaugsmas. Būtent todėl išmalda, malda ir pasninkas nėra vien tiktai išoriniai veiksmai, o veda į širdį, krikščioniškojo gyvenimo esmę.

Klebonas susirinkusiems maldininkams priminė pelenų dienos, kaip Gavėnios pradžios istoriją, kuri, pirmą kartą paminėta VI a., o nuo VIII a. Romoje vyksta popiežiaus vadovaujama Pelenų dienos procesija. Anuomet ji prasidėdavo Šv. Anastazijos bazilikoje, esančioje Palatino kalno papėdėje, ir baigdavosi Šv. Sabinos bazilikoje Aventino kalno viršuje. Ši tradicija gyvuoja ir šiandien. 

Pelenų barstymo ar galvos pasibarstymo pelenais ženklą randame Senajame Testamente ir ankstyvosios krikščionybės atgailos apeigose. Apie X a. pelenų barstymas tampa privalomas visai krikščionių bendruomenei. 

Pelenai dažniausiai siejami su dulkėmis ir reiškia žmogaus nuodėmę ir trapumą. Jau Senajame Testamente sutinkame daug užuominų apie pasibarstymą pelenais arba dulkėmis kaip atgailos ir gedulo išraišką (Joz 7, 6; 2 Sam 13, 19; Ez 27, 30; Job 2, 12 ir 42, 6.). Pirmųjų amžių krikščionys perėmė šią praktiką. 

Pelenai simbolizuoja:
✦ myriop einačio žmogaus silpną ir trapų būvį bei jo tuštybę;
✦ nusidėjusio žmogaus būklę;
✦ atgailą ir gedulą; 
✦ maldą ir karštą troškimą, kad Dievas ateitų žmogui į pagalbą;
✦ prisikėlimo troškimą prisimenant, kad visi žmonės kviečiami dalyvauti Kristaus Prisikėlime.

Pasibarstyti pelenais – tai tarsi atlikti viešą išpažintį. Tai – viešas atgailos aktas, kuris per dulkes įspėja apie Dievo teismą, bet taip pat primena jo gailestingumą. Tas, kuris pripažįsta savo menkumą, išgirsta nugalėjusio nuodėmę ir mirtį Mesijo pažadą: „[Viešpats] pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvės ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams. Paskelbti Viešpaties malonės metų, – mūsų Dievo atpildo dienos, paguosti visų liūdinčiųjų. Suteikti liūdintiems Zione vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo, šlovės skraistę vietoje bailumo, kad galėtų vadintis teisumo ąžuolais – daigynu, Viešpaties sodintu, kad apreikštų jo šlovę.“ (Iz 61, 1–3).

Pelenų apeigos

Sekant dar iš XII a. ateinančia tradicija, pelenai paruošiami deginant praėjusių metų palaimintas verbų šakeles. Pelenų palaiminimas ir barstymas vyksta šv. Mišių metu po homilijos. Mišių dalyviams kunigas užberia ant galvos žiupsnelį pelenų arba ant kaktos pelenais daro kryžiaus ženklą, pasirinktinai sakydamas šiuos Šv. Rašto žodžius: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15) arba „Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“ (plg. Pr 3, 19).

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas linkėjo nebijoti šią gavėnią atsisakyti pasaulietiškos prabangos ir sugrįžti prie širdies, prie esmės. 

Prisipažinkime, kad esame Dievo mylimos dulkės. Tik Dangiškojo Tėvo dėka atgimsime iš nuodėmės dulkių į naują gyvenimą Jėzuje Kristuje ir Šventojoje Dvasioje.

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija