,,Mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą".

(Lk 2.30)

Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioje Vasario 2 d. buvo švenčiamas Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Paaukojimas (Grabnyčios). Parapijos klebonas informavo, kad šią dieną Bažnyčia švenčia ir Pašvęstojo gyvenimo dieną.

Keturiasdešimties dienų vaikelį Jėzų Marija ir Juozapas atnešė į šventyklą paaukoti Dievui. Senelis Simeonas sveikno Jį kaip pasaulio šviesą (Lk 2, 25–32).

Šią dieną buvo šventinamos žvakės, vadinamos „grabnyčiomis“, ir einama procesija. Bažnyčios choras Magnificat vadovaujamas Reginos Ališauskaitės procesijoje giedojo giesmę ,,Puoškis iškilmei, šventove".

https://www.facebook.com/ukmerges.svc.trejybes.parapija/videos/1383691895844585?locale=lt_LT

Su Jėzaus Kristaus šviesa mes žengiame per savo gyvenimo miestą, ieškodami to, kas iš mūsų pagrobta. Kartais abejonė ar nepaaiškinamos nuotaikos iš mūsų pagrobia draugystę. Tai, kas kyla iš apačios, kas svetima, ko negalime sutvarkyti, gali iš mūsų atimti tarpusavio meilę. Pagrobti saugumą ir tvirtumą, sunaikinti savastį. Tamsa gali pagrobti ir mūsų vertybes. Tai, kas buvo mums šventa, netikėtai galime prarasti. 

Suprantama, tai turi būti apverkta. Tačiau negalime nuskęsti liūdesyje ir tamsoje. Mums reikia žvakės, mums reikia Jėzaus Kristaus šviesos, kad kartu su ja tamsiausiose savo sielos kertelėse ieškotume, ką praradę.

Mes ieškome neišsipildžiusių svajonių, praėjusio susižavėjimo, žlugusių idealų, iššvaistytų jėgų, prarastos meilės ir savasties.

Vasario pradžioje, kai žiema labai lėtai juda pavasario link, mūsų nuotaika kartais kažkodėl subjūra. Mes išleidžiame save iš akių. Todėl ir einame su degančiomis žvakėmis per savo sielos buveines, per savo santykių raizgalynę, kad rastume visa, kas buvo pagrobta ar pamesta, ir švęstume. Žvakės šviesoje mes ieškome neišsipildžiusių savo svajonių, praėjusio susižavėjimo, žlugusių idealų, iššvaistytų jėgų, prarastos meilės ir savasties.

Simeonas, ir mes paimkime ant rankų Kūdikį – naujumo ir netikėtumų Dievą. Priimdami Viešpatį, praeitį atverkime ateičiai, tai, kas mumyse sena, atsiveria naujumui, kurį jis atneša. Leiskimės Šventosios Dvasios vedami, kaip Simeonas ir Ona. Kalėdų žinia turinti veikti visus metus. Šviesa, kuri suspindo Betliejaus tvartelyje, turėtų prasiskverbti į visas mūsų gyvenimo sritis.

Parapijos klebonas priminė, kad pašventintas grabnyčių žvakes tikintieji parsineš namo, uždegs jas melsdamiesi, bet labiausiai saugos jas, kad turėtų mirštant artimiesiems – palydėtų juos pas Viešpatį, degant Kristaus simboliui.

Meditacija. Sielos gilumoje

Vakare tyliai įsitaisyk savo maldos kertelėje ir užsidek žvakę. Žiūrėk į žvakę, o kartu ir į savo vidų. Pradžioje apniks daugybė minčių apie šią ir būsimą dieną. Po to užplūs jausmai: pyktis, pavydas, baimė, o gal ir liūdesys. Neužsibūk prie jausmų ir aistrų. Kreipk savo žvilgsnį vis giliau.

Tada kils minčių apie Dievą. Tačiau, kaip ragina vienuolis Evagrijus Pontietis, turime leistis dar giliau. Savo sielos gilumoje išvysi vidinę šviesą. Tai sielos, tikrosios savasties spindesys. Kartu tai Dievo šviesa. Vienuoliai vadina ją Nesukurtąja Šviesa.

Tu negali prisiversti žvelgti į ją. Paprasčiausiai įsivaizduok, kad sielos gilumoje ji yra. Galbūt kartais ją nujausi arba bent akimirką pamatysi. Tada bus lengva atsakyti į poeto Friedricho Hölderlino klausimą: „Iš kur man žiemą gauti gėlių, iš kur saulės šviesos?“ Tavyje šviečia tikroji saulė – Kristus. Tavyje, nepaisant supančios tamsos, spindi nesunaikinama šviesa, kuri viską sušildo ir nušviečia.

Parengta pagal Anselmo Grüno knygą „Tiesiog gyventi“.

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija