,,Kur jūsų lobis,

ten ir jūsų širdis“.

(Lk 12.34)

Ukmergės Švč, Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius susirinkusiems maldininkams kalbėjo, kad mes patys esame Dievo dovanos, kurioms reikia erdvės, laisvės ir tarpusavio ryšių, reikia meilės, kuri vienintelė perkeičia ir pakylėja kiekvieną mūsų egzistencijos aspektą, darydama mus vis panašesniais į Dievą. Jėzus šiuos žodžius ištarė pakeliui į Jeruzalę, kur jo laukė mirtis ant kryžiaus dėl mūsų išganymo.

Šio sekmadienio Evangelija kalba apie laukimą. Tai pasakojimas ne tik apie paskutines dienas, bet apie kiekvieną dieną, nes būtent kasdienybėje mes mokomės laukimo meno. Tik tie, kurie gyvena laukimu, bus pasirengę priimti ir atpažinti Laukiamąjį.

Tarnai darbuojasi ir laukia šeimininko… Dievas mėgsta būti ieškomas, mėgsta laukimą pripildyti prasmės. Tarnai žino, kad jie yra prižiūrėtojai, o ne šeimininkai. „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti”, – sako Jėzus. Ši frazė kalba apie darbą ir vaikščiojimą. Dirbdami žmonės pakeldavo tunikos kraštus ir apsijuosdavo juosmenį, o vaikščiojant reikėdavo tuniką pakelti, kitaip ji dulkėdavo. Tik laisvas žmogus gali tarnauti kitiems.

Krikščionys tarnauja kitiems iš meilės, o ne todėl, kad taip liepia popiežius, vyskupas, parapijos klebonas, ar iš baimės atsidurti pragare. Evangelijoje Jėzus niekada neprašo, kad žmonės jam paklustų. Jis liepia Jo klausyti vėjui, jūrai, figmedžiui, netyrosioms dvasioms, tačiau niekada neįsakinėja žmogui.

Jėzus pats save padaro tarnu, kad tie, kurie laikomi tarnais, pasijustų esą šeimininkais. Tai neįsivaizduojamas dalykas: Dievas ateina, kad tarnautų žmogaus laimei.Ne mes aukojame savo aukas, kad turėtume Dievą, bet Jis pats save laisvai aukoja mums. Eucharistijoje ne mes patys iš savęs ką nors atimame, kad atiduotume tai Dievui, bet Jis save dovanoja žmogui, kad paskui žmogus galėtų save dovanoti kitiems.

 „Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite”. Tačiau neverta jaudintis – Jėzus nenori mūsų gąsdinti, o tik priminti, kad kiekviena akimirka susitikti Dievą gali būti tinkama. Dievas neperspėja iš anksto, Jis nemėgsta būti nuspėjamas. Tikriausiai, jei žinotume, jog tai gali būti paskutinė mūsų gyvenimo diena, viską tikrai vertintume kitaip: skambintume tiems, kuriuos mylime, apkabintume draugus, pasakytume tai, ko nepabaigėme. Trumpai tariant, žvelgtume į mylimus žmones, o ne į darbus. Iš esmės Jėzus ir moko mus rūpintis kiekviena gyvenimo akimirka, žinant, kad ji mums nepriklauso, ir kad kiekviena akimirka yra unikali, nes ji gali būti paskutinė..

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija