,,Skelbsiu tavo didybę, VIEŠPATIE,

nes mane išgelbėjai

ir neleidai džiūgauti mano priešams."

(Ps 30.2)

Šio sekmadienio Dievo Žodį aiškindamas maldininkams Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas sakė, kad  Dievo žodis, kviečiantį mus į  tikėjimą ir padedantį mums tikėti. Jėzus sako Jairui: „Nenusigąsk, vien tikėk!“, o ligonę, kuriai pavyko paliesti Jo apsiausto kraštą, padrąsina: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.

Pasakojimuose apie Jėzaus gyvenimą gausu maldų ir prašymų: daugybė žmonių, sužeistų kūnu ir dvasia, prašo juos išgydyti. Visos šios maldos yra persmelktos kančios. Tai didžiulis choras, garsiai šaukiantis: „Pasigailėk mūsų!“ Matome, kad kartais Jėzaus atsakas būna tiesioginis, o kitais atvejais atrodo, kad Viešpats nekreipia į tai dėmesio. Kai kuriais atvejais problema išsprendžiama ne iš karto…

Mes visuomet galime ir privalome melstis, prašydami tikėjimo malonės. Evangelijoje Jėzus sako, kad tikėjimas gali net kalnus kilnoti, tačiau tam reikia ypatingo pasitikėjimo, panašaus į Jairo elgesį. Jis pasitiki Jėzumi, kviesdamas ateiti  Jį į savo namus, kad galėtų paliesti mergaitę ir ją išgydyti. Jiems beeinant prie Jėzaus prisiartina moteris, kuri širdyje mąsto: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“, ir jai tai pavyksta. Šis poelgis nusipelno Jėzaus įvertinimo: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“. Moterį, kaip ir Jairą, gelbsti tikėjimas, nes tai yra kažkas daugiau nei fizinė sveikata. Tai tobulas dvasios ir kūno gyvenimas, sveikata šioje žemėje ir išgelbėjimas amžinybei.

Panašiai yra ir su mumis: jei pradėsime galvoti apie visus įmanomus gyvenime laukiančius išmėginimus, galime greitai netekti drąsos, tačiau dėl vieno dalyko galime būti tikri: atkaklus tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo globa visuomet tampa tą kelią nutvieskiančia šviesa. Reikia tik nebijoti pasitikėti Dievu…

Parapijos klebonas kvietė pasvarstyti, ar tikime, kad Dievas yra toks? Ar leidžiame Viešpačiui prisiliesti, kad mus paveiktų savo žodžiu ir meile? Ar ištiesiame broliui, sesei ranką, kad pakiltų, ar atsiribojame nuo jų ir žmones rūšiuojame pagal savo skonį ir pasirinkimus?

Žvelkime į Dievo širdį, kad Bažnyčia ir visuomenė nieko neatmestų, nieko nelaikytų „nešvariais“ ir kad kiekvienas iš mūsų būtų priimamas ir mylimas be etikečių ir be išankstinio nusistatymo.

Melskime Švenčiausiąją Mergelę Mariją: Švelnumo Motina teužtaria mus ir visą pasaulį.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija