,, Giedosiu, VIEŠPATIE, apie tavo gerumo darbus amžinai,

savo burna apsakysiu visoms kartoms tavo ištikimybę."

(Ps 89.2)

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius homilijos metu kalbėjo apie Evangelijos tekstą, kuris skirtas tiesiogiai dvylikai apaštalų, o tai reiškia – kiekvienam krikščioniui.

Jėzaus laikais Palestinoje egzistavusi ekonominė, socialinė, politinė ir religinė situacija skatino šeimų užsidarymą savyje ir silpnino giminystės ryšius. Viskas vyko mažame šeimos ratelyje, ir rūpestis savo šeimos problemomis trukdė žmonėms vienytis į bendruomenes. Tam, kad susikurtų platesnė bendruomenė, reikėjo peržengti siauras mažos šeimos ribas.

Be to, tuo metu, kai buvo parašyti šie žodžiai, Jėzaus sekėjai buvo mažuma, dažnai persekiojama ir socialiai izoliuota. Dėl atsivertimų, kurie nebuvo vienareikšmiškai priimami, šeimose dažnai kildavo konfliktai. Tikėjimas Jėzumi ir Jo Evangelija turėjo būti iškelti aukščiau šeimos jausmų.

Tai patvirtina šiandien skaitomi kategoriški Jėzaus žodžiai: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane - nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane - nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane - nevertas manęs“.

Bet kas gi yra vertas Viešpaties? Niekas, nes Jo meilė yra besąlygiška, dovanojama veltui, nieko nereikalaujant mainais. Dievo meilės neįmanoma užsitarnauti - ją galima tik priimti.

Jėzus nesiruošia varžytis dėl mūsų meilės, o tik primena, kad pasaulis neapsiriboja vien tik šeimos nariais,- reikia mokėti priimti ir kitus. Mylėti Kristų labiau, reiškia: tinkamai mylėti savo artimuosius, suprantant, kad jie yra Dievo buvimo ženklas. Meilė pagal savo prigimtį neturi ribų ir negali daryti skirtumų. Jei Dievas mums yra pirmoje vietoje, tada didėja ir mūsų laisvė mylėti kitus.

Toliau Jėzus kalba apie kryžių. Nešti kryžių, reiškia: nebijoti, nes Jėzus nereikalauja, kad mes išgelbėtume pasaulį, kurį Jis jau išgelbėjo, bet kviečia keliauti kartu su Juo. Kryžiaus nešimas  nereiškia įpareigojimo pasyviai priimti gyvenimo išbandymus ar laikyti, jog kančia ateina iš Dievo rankų. Nešti kryžių, reiškia: priimti meilės pasekmes, žinant, kad jos visada gimdo gyvenimą.

„Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“…

Pastatyti Dievą į pirmą vietą, reiškia turėti tai, kas suteikia tvarką viskam. Jei Dievas būtų mūsų gyvenimo centre, galbūt viskas iš tikrųjų būtų kitaip.

Šie žodžiai yra atviri ir net bauginantys: Jėzus nori visko, prašo visko. Jis nemėgsta pusinių sprendimų, bet tuo pat metu duoda viską. Klausimas paprastas: ar tavo meilė Jam tokia stipri, kad paskatintų tave priimti sudėtingus sprendimus?

Meilės logika yra tokia - mylima iki  pat galo, iki kraštutinumo. Negalima sakyti: myliu tik iki tam tikros ribos - tai jau nebebūtų meilė.

Mažų, paprastų dalykų kupina kasdienybė,- būtent čia mes atsiliepiame į Dievo kvietimą.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija