,,Kadangi VIEŠPATS mane moko, jį šlovinsiu"

(Ps 16.7)

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius homilijos metu kalbėjo, kad Evangelijoje prisikėlęs Viešpats prieina prie nusiminusių mokinių, tampa jų kelionės draugu, jiems padeda sudėlioti į viena išganymo istorijos gabalėlius ir žvelgti toliau skausmo, atpažinti, kad yra ne vieni, kad jų laukia ateitis, kurioje gyvena meilės Dievas. O kai Jis su jais atsisėdo prie stalo kartu pasistiprinti ir laužė duona, mokiniams „atsivėrė akys ir jie pažino Jėzų“ (Lk 24, 31).

Geroji Viešpaties Naujiena, skirta ir mums šiandien, štai kokia: Jis gyvas, prisikėlė ir eina kartu su mumis mūsų minamais kančios ir kartėlio keliais, jis atveria mums akis, kad suprastume jo atliktą darbą; jis mums padovanoja malonę, kad iš naujo galėtume pradėti gyvenimo kelionę, vėl kurti ateitį“, – pažymėjo parapijos klebonas. Jis patikino, kad Emauso mokinių susitikimo su Prisikėlusiu Viešpačiu patirtis visiems nubrėžia atsikūrimo kelią. Iš vienos pusės esame guodžiami tikrumo, kad Viešpats mus lydi ir mus atjaučia, iš kitos pusės – jis prašo mūsų įsipareigoti.

Be žinojimo, kad gyvenimo kelionėje esame ne vieni, prisideda dosnus įsipareigojimas, kuris  padeda gydyti žaidas ir įžiebti viltį. Mat, jei abu Emauso mokiniai atpažįsta Jėzų, kai jis laužo duoną, reiškia, kad ir mes galime jį šitaip atpažinti: ne tik Eucharistijoje, bet visur, kur gyvenimas virsta laužoma duona, visur, kur tampame atjautos dovana taip, kaip jis. Tokia Bažnyčia Žodžio šviesa ir Eucharistijos maistu sugeba atnaujinti prarastą viltį. Su Priskėlusio Kristaus malone galime tapti laužoma duona, kuri perkeičia tikrovę. Kaip Eucharistija primena, kad esame vienas kūnas ir viena dvasia, suvienyti su Viešpačiu, taip ir mes galime ir norime kurti šalį, kurioje visiems laikams būtų įveiktas senasis susiskaldymas, išnyktų neapykanta ir smurtas, korupcijos žaidas išgydytų nauja teisingumo ir dalijimosi kultūra.

Šiandien reikia žvelgti į ateitį su viltimi ir kurti ateities viltį. Nebijokite tai daryti. Jus drąsina Prisikėlęs Viešpats, kuris eina su jumis ir dėl jūsų laužo save kaip duona, drąsina būti jo prisikėlimo liudytojais, naujos žmonijos ir visuomenės kūrėjais.

Jėzaus asmenyje mums parodoma, kad Dievas nėra granito uola, nepajudinama ir nejautri žmonių išgyvenimams, bet Jis kenčia, keičia nuomonę, apsisprendžia. Jis myli, o meilė visada reiškia kelionę. Meilė visada reikalauja kančios…

Tiek šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje, tiek visur, kur pasakojama apie prisikėlusio Jėzaus pasirodymus, susiduriame su vienu reiškiniu: visi, kurie sutinka Prisikėlusįjį, Jo neatpažįsta, nes Dievas nėra pažįstamas. Dievas yra atpažįstamas. Kad ir kas mums nutiktų, Dievas yra ten, tame, kas vyksta, ir suteikia gilesnę, aukštesnę prasmę tam, kas, atrodo, neturi prasmės. Todėl mokiniai grįžta į Jeruzalę kupini energijos, liepsnojančia širdimi.

Ir mūsų kelionėje Kažkas visuomet bus šalia mūsų, mes be baimės pereisime savo sielos naktį.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija