,,...tedžiūgauja VIEŠPATIES ieškančiųjų širdis!"

(Ps 105.3)

Šimtmečius gyvuojanti Kryžiaus kelio tradicija išlieka viena svarbiausių krikščioniškojo pamaldumo praktikų, siejančių tikėjimą ir bendruomeninę maldą. Tai liturginis pasakojimas apie paskutines Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo valandas, leidžiantis tikinčiajam simboliškai dalyvauti išganymo istorijos įvykiuose.

Ukmergiškiai ypatingai dėkoja Švč. Trejybės parapijos klebonu Artūrui Stanevičiui už Kryžiaus kelio organizavimą ir tos tradicijos atnešimą į Ukmergę. Šis Kryžiaus kelias jau antras Ukmergės mieste.

Kėdainių bendruomenės atstovai, kurie metų metais kartų keliavę su savo mylimu klebonu, kurie patys turėjo galimybę panešėti kryžių ir toliau lieka ištikimi ir neišsižada nei  kryžiaus nei savo Dvasios vadovo. Kėdainiškių grupelė, o kai kas ir asmeniškai atvyko į Ukmergės mieste vykusį Kryžiaus kelią.

Dar kartą išgyventa neišardoma vienybė Kryžiuje ir pajautimas, kad reikia ir mūsų rankų tame kelyje,- dalinosi kėdainiškiai...  Kryžiaus kelio metu patirta gyvenimo pilnatvė – beribė meilė ir dėkingumą Kristui ir Dvasios vadovui Klebonui Artūrui Stanevičiui.

Parapijos klebonas Artūras Stanevičius  kviesdamas maldininkus priminė, kad tai labai sena tradicija. Prisiminkime pirmuosius krikščionybės amžius, kai Kristus buvo nukryžiuotas ant Golgotos kalno. Romos imperijos persekiojimo laikai truko iki 313 metų, kai imperatorius Konstantinas nutraukė persekiojimą ir įteisino krikščionybę kaip valstybinę religiją. Tuomet krikščionims buvo atvertas kelias aplankyti Šventąją Žemę ir vietas, kur mūsų Išganytojas Jėzus Kristus praleido paskutines valandas šioje žemėje.

Vis dėlto ne visi galėjo aplankyti Šventąją Žemę. Kelionės buvo kitokios nei šiandien – labai ilgos, pavojingos ir sunkios, be lėktuvų ar kitų patogių susisiekimo priemonių. V amžiuje atsirado iniciatyvų atkurti šventas Jėzaus kančios vietas ir kituose kraštuose, kad daugiau tikinčiųjų galėtų leistis į dvasinę piligriminę kelionę apmąstydami Kristaus kančią. Ši dvasinė piligriminė kelionė ir vadinama Kryžiaus keliu – ji sudaryta iš stočių.

Malda yra nesunkiai suprantama, nes žmogaus prigimtis sužeista nuodėmės. Per gyvenimą žmogus įpuola į įvairias nuodėmes, ir, nors per Susitaikinimo sakramentą – išpažintį – nuodėmės atleidžiamos, jų pasekmės lieka. Kad siela būtų išvalyta iki skaistumo ir žmogus galėtų patekti į Dangų, laikinosios bausmės nuplaunamos atlaidais. Einant Kryžiaus kelio stotis ir jas apmąstant, tikima, kad tai nuplaunama Viešpaties Jėzaus Kristaus krauju.

Ryškiausia šios tradicijos figūra turbūt yra šventasis Pranciškus Asyžietis – iniciatorius, kuris pats kaip mistikas susitapatino su Kristaus žaizdomis. Jėzaus kančia ant kryžiaus – pralietas kraujas, pervertos rankos ir kojos, spyglių vainikas – kelia siaubą, tačiau tai yra alegorija ne paties skausmo, bet nuodėmės baisumo. Nuplakimai, kryžiaus nešimas, neteisingas teismas, patyčios, provokacijos: „Lipk nuo kryžiaus, gelbėk save ir mus!“ – iki pat Kristaus mirties tai mūsų Išganytojo kova su šėtonu ir nuodėme, į kurią žmogus pats atsiliepia ir įsitraukia. Tai nėra prievartinė, privaloma praktika – tai laisvas žmogaus atsiliepimas, matymas viso paveikslo, kaip Kristus kentėjo dėl mūsų nuodėmių.

Reikia žiūrėti, kas pirmiausia tą skausmą sukėlė. Tai buvo politikai ir žydų vyresnieji, atsakingi už tikėjimą ir religiją. Jie Kristaus gerumą, meilę ir teisingumą pavertė blogybe. Tai yra iškreipimas. Šis iškreipimas persiduoda iki pat šių dienų, kai matome karus, politines manipuliacijas – ir gėda krenta ne ant Kristaus ar krikščionių.

Garbės ir gėdos kultūra krikščionybėje atsiskleidžia per Kristaus kančią, kai žmogus atsiliepia kaip Viešpats – priimdamas, atleisdamas, perkeisdamas, išgelbėdamas, o ne keikdamas, smurtaudamas, žemindamas ar tyčiodamasis. Kryžius mums yra prisikėlimo įrankis – ženklas, per kurį žmogus ateina į aukščiausią nuskaistinimą per Kristų. Pats įvykis, žinoma, šokiruoja – niekas nenori skausmo ar kančios, tačiau priežastis yra žmogus, prieštaraujantis Dievo teisei ir meilei.

Šventajame Rašte matome, kad Kristus visada buvo kaltinamas už geriausius dalykus. Žmogus kuria savo įstatymus – pavyzdžiui, šabas buvo iškreiptas taip, kad jo vardu negalima net ligonio gydyti. Tokie kaltinimai žmogų atvedė į egoistinį, narcisistinį ir politinį bei religinį nukrypimą, kurio vaisiumi tapo Kristaus nukryžiavimas. Tačiau Dievas šį įvykį priėmė ir per jį galutinai sunaikino ne žmogų, bet mirtį – ir kryžiuje matome ne mirtį, bet Meilę, Tiesą ir Prisikėlimą.

Taip, yra ir liturginė, ir privati Kryžiaus kelio praktika. Žmogus gali kiekvieną dieną asmeniškai atlikti šią dvasinę piligriminę kelionę – meditaciją ir mąstymą. Visuotiniu mastu tai ypač ryšku Didįjį penktadienį, kai iš krikščionybės centro – Romos – Šventasis Tėvas veda Kryžiaus kelią su meditacijomis ir apmąstymais.

Daugelyje Lietuvos katalikų bažnyčių nustatyta tvarka Kryžiaus kelio maldą kalbėti kiekvieną gavėnios penktadienį ir sekmadienį. Išmokyta klebono tai ištikimai daro ir Ukmergės Švč. Tejybės bendruomenė  vadovaujama Dalės Bešėnienės.

Yra ir atskiros piligriminės vietos – Žemaičių Kalvarija, Vilniaus Kalvarijos, kur Vyskupų konferencijos nustatytu laiku rengiami atlaidai. Taip pat tai yra privati praktika, pavyzdžiui, mirus artimajam – meldžiamasi už žmogaus sielą ir dėkojama Dievui už jo išganymą. Tai ne kančios garbinimas, o išganymo kelionė – kančia ateina iš nuodėmės, o Prisikėlimas ir Išganymo malonė – iš Kristaus.

Laidotuvių metu giedamos maldos: Žemaitijoje – Žemaičių Kalvarijos Kalnai, kitur – Graudūs verksmai, kuriuose išgiedama visa Kristaus kančios kelionė. 

Mūsų kultūra – labai sumaišyta. Kalbant apie Lietuvą, joje gausu pagoniškų ženklų – krikščionybė ir pagonybė pas mus yra susipynusios. Žmogus lyg vengia kai kurių tiesų, lyg nuo jų bėga. Sakoma: „Per daug kančios, per daug liūdesio – gavėnia, pasninkas, nesmagumas.“ Bet pažiūrėkime į patį gyvenimą – kiek skyrybų, patyčių, piktumo ir žiaurumo net tarp tikinčiųjų, kurie nesugeba prisiartinti prie Dievo meilės ir susitapatinti su ja. 

Šiuolaikinis žmogus turėdamas sielą – o siela yra tikroji gelmė ir Dievo lobynas, – trokšta vidinio grožio ir laimės. Šį troškimą jaučia kiekvienas žmogus – jei jis nuoširdus, troškimas būna gražus ir teisingas. Kryžiaus kelio apmąstymas šiuolaikiniam žmogui yra tikras pakilimas iš nuodėmingumo. Menas, paveikslai, teologų įžvalgos – sukaupta tiek prasmės ir grožio, ir visa tai skelbia tą pačią žinią: „Dievas yra tavo Gelbėtojas – priimk Jį.“ Šiuolaikinis žmogus turi atverti širdį Kristui, kad taptų tikru Dievo kūriniu – ir žmogiška, ir dvasine prasme.

Šventasis Augustinas paliko gražią mintį: „Kristus, įgaudamas vergo pavidalą, leisdamas save nukryžiuoti, yra ir gražus, ir bjaurus.“ Ant kryžiaus Jis slepia savo šlovę, bet tam tikra prasme ją taip pat atskleidžia. Pažvelkime į seno žmogaus veidą – mamos, tėčio ar senelio – jis nėra išoriškai gražus. Bet gražu jame gyvenanti meilė. Arba pažvelkime į sergantį vaiką, ramią jo kantrybę ir viltį, kad viskas bus gerai, – tai yra grožis. Augustinas kviečia pajusti: galbūt Kristaus kančia šiuolaikiniam pasauliui nepriimtina, bet ji būtina, kad pamatytume meilės, tiesos ir amžinybės grožį kalbėjo klebonas Artūras Stanevičius.

Iš Klebono lūpų po Kryžiaus kelio ypatingos padėkos Dalei Bešėnienei, parapijos chorui ,,Magnificat" vadovaujamam Reginos Ališauskaitės; visiems organizatoriams ir dalyviams, Carito vadovei Zitai Prilepinai ir piligrimams iš Kėdainių ėjusiems kartu ir už savo miestą...

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno ir

Genovaitės Matusevičenės

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija