18 val. Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioje buvo aukojamos - KRISTAUS PASKUTINĖS VAKARIENĖS MIŠIOS. Jomis minimos didžiosios paslaptys: Švč. Sakramento ir Kunigystės įsteigimas, taip pat – Viešpaties įsakymas broliškai mylėti vieniems kitus. Šiose Šv. Mišiose melstasi už buvusius šios bažnyčios kunigus.

Šio vakaro iškilminga liturgija įveda mus į Velykų tridienį – Viešpaties kančios, mirties ir Prisikėlimo dienas, – kreipėsi Ukmergės Švč. trejybės parapijos klebonas į Šv. Mišių dalyvius. – Pradedame jį švęsti ne kaip stebėtojai, bet kaip pakviestieji į Vakarienę, kurioje duona ir vynas mums tampa išganymo sakramentu. Iš tiesų mes dalyvaujame pokylyje, per kurį Kristus, „mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1).

Būtent šios meilės ženklas buvo apaštalus nustebinęs kojų plovimo gestas. Iš tikrųjų, šiuo gestu Jėzus ne tik apvalo mūsų turimą Dievo įvaizdį nuo jį sutepusios stabmeldystės, bet apvalo ir žmogaus įvaizdį nuo klaidingo įsivaizdavimo, kad žmogus yra galingas, kai viešpatauja, kad pergalė – tai nužudyti kitą žmogų, kad žmogus yra didis tada, kai kiti jo bijo. Kristus – tikrasis Dievas ir tikrasis žmogus – mums duoda pasiaukojimo, tarnystės ir meilės pavyzdį. Mums reikia jo pavyzdžio, kad išmoktume mylėti.

„Mokykimės iš Jėzaus tarnystės vieni kitiems! Sekime Jėzaus pavyzdžiu ne dėl to, kad kartais tai gali būti naudinga, sekime ne nenoriai ar veidmainiškai, bet iš meilės, – ragino parapijos klebonas. – Jėzuje Dievas mums duoda ne pavergimo, bet laisvės pavyzdį; moko, kaip aukotis, o ne kenkti ar naikinti. 

Parapijos klebonas sakė, kad Didžiojo ketvirtadienio vakaro Eucharistijos adoracija bendruomenėje – tai iš tiesų labai gera proga apmąstyti tą apaštalus nustebinusį ir mus stebinantį Jėzaus gestą. Kaip Jėzus atsiklaupė prie apaštalų kojų, kad jas nuplautų, taip ir mes klaupkimės priešais jį Švenčiausiajame Sakramente ir prašykime jėgų sekti jo tarnavimo ir meilės pavyzdžiu. 

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija