,,...džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“.

(Lk 10.20)

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius Liepos 6-ąją pradėjęs Šv. Mišias pasakė, kad ši diena yra  — Valstybės diena arba Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena – Lietuvos valstybinė šventė, kuri kasmet yra švenčiama liepos 6 d., prisimenant pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimą. Diena oficialiai paskelbtas valstybės švente 1990 metais ir yra švenčiama nuo 1991 metų.

Didžiausias Mindaugo nuopelnas Lietuvai, kad visus mažus kunigaikščius, kurių Mindaugo politinės valdžios pradžioje 1220 m. buvo 21, sujungė į vieną politinį vienetą ir įkūrė Lietuvos valstybę.

Liepos 6-oji – tai ypatinga diena, kuomet visa Lietuva nusilenkia savo istorijai ir su pasididžiavimu žvelgia į tai, kuo esame tapę. Minėdami Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo – dieną ir Tautiškos giesmės dieną, susitelkiame ne tik prisiminti praeitį, bet ir švęsti gyvą tautos dvasią, kuri per šimtmečius išlaikė Lietuvą stiprią, orią ir vieningą. Ši vienybė yra mūsų ginklas, mūsų jėga ir mūsų pažadas ateinančioms kartoms – Lietuvoje, Ukrainoje ir visame laisvame pasaulyje.

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius homilijos metu kalbėjo, kad Bažnyčiai ir pasauliui nereikia žmonių, kuriems religinės pareigos yra proga pademonstruoti savo tikėjimą kaip išorinę etiketę. Reikia darbininkų, trokštančių dirbti misijų lauke, mylinčių mokinių, liudijančių Dievo karalystę, kad ir kur jie būtų. Gal netrūksta „proginių krikščionių“, kurie retkarčiais parodo gerų nuostatų, retkarčiais sudalyvauja kokiame nors renginyje. Bet nėra daug tokių, kurie pasirengę kasdien dirbti Dievo lauke, savo širdyse augindami Evangelijos sėklą, o paskui nešti ją į savo kasdienį gyvenimą šeimoje, darbo ir įvairiose socialinėse aplinkose tiems, kuriems jos reikia.

Kad to imtumėmės, nereikia daug teorinių idėjų apie sielovadą, reikia, kaip pataria Viešpats, melstis į pjūties šeimininką. Kitaip tariant, pirmoje vietoje yra santykis su Viešpačiu, dialogo su juo puoselėjimas. Tuomet jis padarys mus savo darbininkais ir pasiųs į pasaulio laukus kaip savo karalystės liudytojus.

Malonu, kai mūsų parapijos bendruomenėje, laikas ir ištekliai investuojami į kažką svarbaus, reikšmingo pačios bendruomenės žmogiškajam ir dvasiniam augimui. Džiaugiamės matydami, kai šios pastangos pasiteisina. Trumpai tariant, Bažnyčios gyvenime būna ne tik nusivylimų, bet ir pasitenkinimo! Yra ne tik ištuštėjusių bažnyčių, jaunuolių, nebedalyvaujančių Mišiose, vaikų, kurie net nemoka padaryti kryžiaus ženklo, ir tėvų, nematančių reikalo krikščioniškai auklėti savo vaikų. Bažnyčios gyvenime yra ir tokių momentų, kai žmonės noriai atsiliepia į siūlomas iniciatyvas, yra jaunuolių, mokančių išgyventi tikėjimo akimirkas, tegul kitą kartą ir ne „klasikiniu būdu“, yra vaikų, kurie savo džiaugsmą, kad jų širdyse yra Jėzus, parodo, būdami kartu, yra tėvų, kurie, užuot ramiai mėgavęsi atostogomis ar atsidavę vien darbui ir savo kasdieniams užsiėmimams, moka skirti laiko kitiems, galbūt ir savo vaikams.

Taip, mes turime sėkmės pavyzdžių, tačiau reikia sugebėti pripažinti, kad visi tie sielovadiniai ir bažnytiniai laimėjimai visų pirma priklauso nuo Dievo. Pernelyg dažnai dėl jaučiamo entuziazmo, kai mums kas nors gerai pavyksta, pamirštame, kad už viso to slypi Dievo ranka: Tėvo, kuris mus myli ir leidžia jaustis mylimiems, Sūnaus, kuris lydi mus mūsų kelionėje, Šventosios Dvasios, kuri įkvepia mus idėjoms, jausmams ir veiksmams.

Labai dažnai esame panašūs į septyniasdešimt du mokinius, kurie, kaip rašoma šiandien skaitomoje Evangelijos pagal Luką ištraukoje, grįžta iš savo misijos kupini džiaugsmo ir entuziazmo, nes, kaip jie patys sako Jėzui, „mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo”. Jėzaus atsakymas labai gražus, kadangi Jis visiškai nesumažina mokinių entuziazmo, bet priešingai: patvirtina, kad matė „šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus”, ir paaiškina jiems, kad visa tai yra ne jų didelių sugebėjimų, bet Jo suteiktų dovanų rezultatas. Tai Viešpats suteikia galią „mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę“, kad niekas jiems nepakenktų. Ir tada nuskamba pats gražiausias ir labiausiai guodžiantis sakinys: „Džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“. Džiaugsmas, kuris teisėtai apima mūsų jausmus dėl mūsų sielovadinių laimėjimų, turi būti pagrįstas ne tuo, kad padarėme nepaprastų dalykų, bet žinojimas, jog mums skirta vieta Dievo širdyje. Tuo turime būti tikri net nesėkmės ir nusivylimo akimirkomis, o svarbiausia: tas žinojimas turi suteikti mums didelę ramybę ir vidinę giedrą.

Dievo Karalystė sutinka dalytis kasdienio gyvenimo rutina su bet kuo, nereikalaudama „eiti iš vienų namų į kitus‘, renkantis, kur bus patogios sąlygos apsistoti, ir sutinka „valgyti tai, kas bus paduota“, net ir tada, kai prie to stalo sėdi nusidėjėliai.

Tokia yra Dievo karalystės logika: paprasta, pasitikinti ir visus priimanti. Jos laikydamiesi galime būti tikri, kad mūsų vardai įrašyti danguje…

Dievas nuo pat pasaulio ir pirmųjų žmonių sukūrimo trokšta įžengti į mūsų gyvenimus su beribės meilės jėga, idant, leisdamas mums patirti Jo buvimo ramybę bei džiaugsmą, mus taip perkeistų savyje, kad mes (Juo visa esybe švytėdami) išpažintume: Vien Dievo gana. 

Šio sekmadienio Evangelija skelbia apie Jėzaus mokinių išsiuntimą evangelizuoti žmones, juos gydant ir jiems sakant: Jums čia pat Dievo Karalystė! (Lk 10, 9). Nuostabą sukelia žinia, jog Jėzus ne tik dvylika išrinktų apaštalų siuntė į misiją, bet net septyniasdešimt du savo mokinius buvo apdovanojęs Evangelijos skelbimo drąsa, ligonių gydymo dovanomis ir demonų iš apsėstųjų išvarymo Jo vardu galybe. Skelbiant bei liudijant Karalystę, Jėzaus užmojai neturi jokių apribojimų! Kuo daugiau pasaulyje ištikimų Jo sekėjų, tuo daugiau džiaugsmo dėl atsivertusiųjų žemėje bei danguje.

Skaičius 72 galėtų simbolizuoti visų laikų krikščionis, pašauktus pirmiausia patiems sąžiningai prisitaikyti Evangelijos principus, kad, maldingai budėdami, iš karto gebėtume atmesti bet kokias savimeiliškas paskatas, kurių įtakoje būtų savavališkai švelninamos dievišku radikalumu pasižyminčios Gerosios Naujienos tiesos. Prancūzų Akademijos narys Andre Frosardas (A. Frossard) rašė: Evangelijos logika (…)nori, kad pasiaukojimui nebūtų ribų. Sumažinti Evangelijos reikalavimus reikštų sumenkinti žmogiškąją būtybę.

Nors žinome, kad visi mokiniai po sėkmingos žmonių žvejonės džiaugėsi savais pasiekimais, bet vėliau daugelis iš jų paliks Mokytoją, teisindamiesi, kad kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis! Tai – liudijimas, kad tie, kurie iš Mokytojo gavo ypatingų malonių evangelizuoti kitus, deja, patys pernelyg mažai Juo pasitikėjo bei stokojo dėmesingo uolumo visose aplinkybėse paklusti Viešpačiui, nes, matyt, vidinį su Dievu (malda grindžiamo) gyvenimo ryšį buvo palikę kažkur nuošalyje…

Mūsų paguodai Jėzus, visiems sugrįžusiems iš misijų, sakė: Džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje. Vadinasi turės atsiversti ir tie Jo mokiniai, kurie Jį buvo palikę. Todėl visų septyniasdešimt dviejų mokinių vardų užrašymas danguje turi tiesioginę sąsają su Tautų apaštalo žodžiais: Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos! Taigi visi, kas skelbia Dievo žodį ir liudija jį savo kasdienybėje, nepraranda atlygio diena iš dienos artėjančiame Gyvenime.

„Prašykime Mergelę Mariją, kuri, dalyvaudama išganymo darbe, dosniai pasiūlė savo „Štai aš“, užtarti mus ir lydėti sekimo paskui Viešpatį kelyje, kad ir mes taptume džiugiais Dievo karalystės darbininkais“, – homilijos metu kalbėjo parapijos klebonas.

Po Šv. Mišių Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius pakvietė visus kartu su bažnyčios choru ,,Magnificat" vadovaujamu Reginos Ališauskaitės sugiedoti Lietuvos himną.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija