,,Jis yra lyg medis,

pasodintas prie tekančio vandens,

duodantis vaisių laikui atėjus,

tas kurio lapai nevysta."

(Ps 1.3)

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas Artūras Stanevičius pasveikinęs susirinkusius į Šventąsias Mišias su Lietuvos Nepriklausomybės diena homilijos metu kalbėjo, kad šios dienos Evangelijoje Jėzus, atrodo, skirsto žmones į geruosius ir bloguosius, ką mums, tiesą sakant, sunkoka suprasti. Į „gerųjų“ pusę, vadindamas juos „palaimintaisiais“, Jis pastato keturias žmonių kategorijas: vargšus, alkstančius, verkiančius ir tuos, kurie yra nekenčiami ir su kuriais blogai elgiamasi. Kita vertus, „blogųjų“ pusėje yra turtingieji, tie, kurie yra pavalgę iki soties, tie, kurie džiaugiasi, ir tie, apie kuriuos žmonės gerai kalba.

Pirmajai, „gerųjų“, skilčiai, turbūt nelabai turėtume ką prikišti: vargšai, alkani, paniekinti ir kenčiantys žmonės tikrai nėra blogi vien dėl to, kad atsidūrė tokioje padėtyje. Jie tiesiog nelaimingi, bet tai nepaneigia fakto, kad jie gali būti geri žmonės. Lygiai taip pat negalima laikyti savaime suprantamu dalyku, kad vien dėl to jie automatiškai tampa gerais, tad grynai žmogiška prasme vadinti juos „palaimintais“ skamba kiek ironiškai...

Tačiau kažkas ne taip su „blogiukų“ skiltimi… Kas pasakytų, jog žmogus yra „blogas“ ir jam gresia Jėzaus „vargas tau“ vien todėl, kad žmogus yra turtingas, besišypsantis, yra sotus ir visų gerbiamas? Remiantis šiandienos Evangelija, susidaro įspūdis, kad taip ir yra, nes priekaištai skiriami tiems, kuriems gyvenime pasisekė. Čia verta prisiminti ir pirmąjį šio sekmadienio Žodžio liturgijos skaitinį, kuriame Jeremijas, regis, jau numato šį skirstymą į „gerus“ ir „blogus“, pirmuosius vadindamas palaimintaisiais, o antruosius – net prakeiktaisiais.  Tai girdint, lyg ir norėtųsi paklausti: kur yra gailestingumo Dievas, lygybės Dievas, Dievas, kuris vienodai gerbia ir myli visus savo vaikus? Net atrodo, kad ir Jėzus pasidavė toms nuotaikoms, kuriomis gyvename mes, žmonės, dažnai patys save skirstydami, kai norime jaustis gerai arba pasmerkti kitus...

Sakyčiau, kad kaip tik mes ir esame tie, kurie nesupranta gailestingumo, lygybės ir abipusės pagarbos sąvokų. Kaip tik todėl Jėzus šiandien mums padeda tai suprasti šiuo žmonių padalijimu į „palaimintuosius“ ir „nelaiminguosius“. Šis sulyginimas labai būdingas Evangelijai pagal Luką, skirtingai nuo Mato, kuris pradeda Jėzaus Kalno pamokslą nuostabiu palaiminimų skelbimu. Jo klausantis, rodos, iš džiaugsmo išsiplečia širdis. Tačiau ten Jėzus kalbėjo nuo kalno, kaip Mokytojas, kaip naujasis Mozė, kuris irgi nuo kalno paskelbė Sandoros įstatymą naujajai Izraelio tautai.

Luko aprašyme, kurį skaitome šiandien, Jėzus sėdi lygumoje, apsuptas mokinių. Iš tiesų atrodo, kad Jis beveik atsiduria jiems po kojomis, nes kalba jiems „pakėlęs akis“, kaip tai daro tarnas, kuris klausosi savo šeimininko, kaip jis darys visą likusį gyvenimą, atsiduodamas tarnystei kito žmogaus labui. Iš tokios tarno, o ne šeimininko ir mokytojo pozicijos Jėzus geriau supranta ir savo mokinių kasdienybę. Tą kasdienybę sudaro žmonės: kenčiantys, nes jiems trūksta būtiniausių dalykų, ir žmonės, kurie yra laimingi ir be rūpesčių, nes turi pakankamai turto. Kaip tik čia ir slypi šių „vargų“ priežastis: ne todėl, kad žmonės, kuriems tie žodžiai skirti, yra blogi, bet todėl, kad jiems pravartu būti budriems ir nesijausti ramia sąžine. „Vargas jums“ čia skamba kaip tam tikras įspėjimas, panašiai kaip tada, kai sakome: „Būk atsargus, nes ne visada taip bus“. Esame turtingi? Esame sotūs? Esame laimingi ir visų gerbiami? Ką gi, ačiū Dievui! Tačiau reikia būti atidiems, nes tai, ką turime ir kas esame, yra ne tik mūsų dėka: tai, ką gyvenimas davė, gyvenimas taip pat gali ir atimti, ir tada atsidurtume bėdoje, taip, kaip joje kasdien atsiduria milijonai žmonių visame pasaulyje.

Paprastai šis Evangelijos tekstas vadinamas kitokia Jėzaus palaiminimų versija. Nežiūrint viso panašumo, tai ne iškilminga deklaracija, bet Jėzaus prašymas vengti pakliūti į „vargą“, sugniuždytiems mūsų turtų svorio, mūsų tikrumo ir pagarbos, kurios taip dažnai reikalaujame iš kitų. Geriausią būdą tai pasiekti mums nurodo pats Viešpats su savo požiūriu: pastatyti save prie kitų kojų, tarnauti jiems, ypač vargšams, alkstantiems, kenčiantiems ir persekiojamiems, kad „palaimintųjų“ vardas neskambėtų kaip pasityčiojimas, bet visiems būtų tikslu, kurio gali ir turi siekti visa žmonija.

Po Šventųjų Mišių klebonas pasidžiaugė parapijos katecheto Egidijaus Tatarūno nuoširdžiu patrijotiškumą Tėvynei puoselėjančiu darbu ir palaimino jo kelionę Vasario 16-osios žygyje ,,Ukmergės takais".

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija