,,Ir jis kasdien mokė šventykloje."
(Lk 19.47)
Kiekvienas penktadienio rytas Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioje prasideda Kryžiaus keliu ir Švč. Sakramento Adoracija, kuri tęsiasi iki vakaro Šv. Mišių. Nuoširdi malda, rožinio barkštelėjimas į bažnyčios suolą sugraudina ir pakylėja. Meldžiame kaskart Tave, gerasis Dieve, ramybės, taikos, išminties ir Tavęs girdėjimo.
Eucharistinė adoracija – tai širdies pokalbis su Jėzumi. Jis kviečia mus prie savęs, laukia mūsų tabernakulyje, Jis mūsų trokšta! Asmeniškai save dovanoja – vien mums. O mums telieka atsiliepti į Jo kvietimą priimti malones ir visas dvasines dovanas, kuriomis Jis nori dosniai mus apdovanoti. Už kiekvieną adoruotoją parapijos meldžiasi užtarimo malda.
Įsipareigojimas skirti pasirinktą valandą adoracijos penktadienį padeda mums tapti ištikimesniems. Pernelyg dažnai einame melstis, kai jaučiame poreikį ar norą tai daryti. Tačiau savo maldos negalime grįsti jausmais. Malda turi būti reguliarus procesas, jei norime, kad ji duotų vaisių mūsų gyvenime. Tai dvasinės kovos dalis. Adoruodami Švč. Eucharistiją reiškiame Jėzui padėką už kiekvieną sekmadienį priimamą šventąją Komuniją. Tokiu būdu taip pat paruošiame savo širdį kitai Komunijai. Adoracija sustiprina mūsų tikėjimą, perkeičia mūsų susitikimą su Jėzumi Mišiose.
Kai krikščionis sutinka Prisikėlusįjį, jo širdį užlieja neapsakomas džiaugsmas ir troškimas juo dalytis, sako parapijos klebonas. Šventoji Dvasia leidžia mums tą džiaugsmą išreikšti žodžiais ir liudijimu. Jos padedami galime perduoti Gerąją Naujieną visomis kalbomis ne tik todėl, kad Bažnyčia kalba visomis kalbomis, bet visų pirma todėl, kad Dvasios kalba – tai meilės kalba, suprantama visai žmonijai.
Šis žvarbokas lapkričio penktadienis buvo ypatingas, - Šv. Mišių pradžioje Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas A. Stanevičius priminė šv. Cecilijos kankinystės istoriją.
Vardas Cecilija reiškia akloji.Cecilija gimė apie 200 m. Romoje. Mirė, manoma, 230 m. lapkričio 22 d.
Cecilija buvo kilminga graži romietė, kuri vaikystėje apsikrikštijo. Tačiau tėvai ją ištekino už pagonio Valeriano. Vis dėlto Cecilijai pavyko savo vyrą įtikinti tapti krikščionimi. O vėliau ir jo brolį – Tiburcijų. Valerianas ir Tiburcijus buvo suimti ir įkalinti todėl, kad bandė palaidoti nužudytų krikščionių palaikus. Būnant kalėjime jiems pavyko atversti į krikščionybę savo prižiūrėtoją Maksimą. Jiems visiems trims, prefekto Almachijaus įsakymu, buvo nukirstos galvos. Kai Cecilija juos palaidojo, Almachijus ją surado ir suėmė. Cecilija prieš tai dar suspėjo atversti į krikščionybę savo tarnus, kuriuos pakrikštijo popiežius Urbonas I. Cecilija buvo kankinama ir sunkiai sužeista dar išgyveno tris dienas. Prieš mirtį ji išdalijo savo turtą vargšams, atvertė dar daugiau žmonių. Popiežius Urbonas I ją palaidojo katakombose greta vyskupų.
Šv. Cecilija yra laikoma bažnytinės muzikos, vargonininkų, instrumentų gamintojų, dainininkų, muzikantų ir poetų globėja. Vienoje legendų pasakojama, kad per savo vestuves Cecilija grojusi vargonais. Kitoje – jog taip pat per vestuves, užgrojus muzikai, Cecilija užgiedojusi: „Padaryk, Viešpatie, mano širdį ir mano kūną švarų, kad aš būčiau verta“. Ši frazė buvo vartojama pirmojoje Eucharistijos maldoje.
Po Šv. Mišių parapijos vargonininkės Reginos Ališauskaitės sukviesti koncertavo šv. Cecilijos garbei choras "Ukmergės bočiai" , vadovaujamas Marijos Barkauskienės ir Politinių kalinių ir tremtinių choras "Tremtinys", vadovaujamas Julės Juodienės. Susirinkę klausytojai išgirdo pažįstamas melodijas, graudžias tremtinių dainas, patriotinę dainą, kuriai žodžius parašė ukmergiškis, buvęs "Tremtinio" choro dalyvis, Vincas Stankevičius.
Nuoširdžiai visiems choristams padėkojo, gražiais gėlių žiedais apdovanojo vargonininkė Regina Ališauskaitė ir pakvietė pratęsti gražią tradiciją susirinkti ir kitais metais, lapkričio 22-ąją dieną.
,,Tremtinio" choro vadovė Julė Juodienė Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonui A. Stanevičiui padovanojo knygą apie Ukmergės krašto tremtinius.
Vaida Prušinskienė
Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija
