,,Kas tik vykdo Dievo valią,

tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“

(Mk 3.35)

Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioje Birželio mėnuo skiriamas Švč. Jėzaus Širdies garbinimui. Šių metų birželio 9-ąją buvo minima Švč. Jėzaus Širdies šventė, taip pat kasdien giedamos birželinės pamaldos.

Pamaldumas Švenčiausiajai Širdžiai – ypatinga pamaldumo Jėzui forma. Švenčiausiosios Širdies pamaldumas – tai pamaldumas garbingajai Jėzaus Kristaus Širdžiai, kuri atspindi ir primena Jėzaus meilę mums, Jo jautrumą ir gerumą. Galime sakyti ir taip – tai pamaldumas Jėzaus Kristaus Meilei, apie kurią primena ir kurią atspindi Jo Širdis. Širdis vaizduojama sužeista, o matoma žaizda primena mums apie nematomą Jo meilės žaizdą..

Pirmieji aiškūs pamaldumo Švč. Jėzaus Širdžiai ženklai aptinkami XI ir XII a. Manoma, kad pamaldumas gimė benediktinų ar cistersų vienuolynų atmosferoje, šv. Anzelmo ir šv. Bernardino idėjų pasaulyje. Toks pamaldumas buvo gerai žinomas šv. Gertrūdai ir šv. Matildai. XIII-XVI a. pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai buvo praktikuojamas, bet neplėtojamas. Šio pamaldumo praktikavimo pavyzdžių aptinkama įvairių kongregacijų: pranciškonų, dominikonų, kartūzų bei kitų šventųjų gyvenimų aprašymuose. Bet tai buvo tik individualus mistinio pobūdžio pamaldumas. XVI a. įvyko esminis pokytis – pamaldumas perėjo iš mistinės sferos į krikščionišką asketizmą. XVII-XVIII a. pamaldumas išpopuliarėjo Prancūzijoje. 1856 m., Prancūzijos vyskupams atkakliai prašant, Popiežius Pijus IX paskelbė Švč. Jėzaus Širdies dieną visuotine Bažnyčios švente. 1899 m. birželio 11 d. popiežiaus Leono XIII įsaku pagal jo pateiktą formulę visa žmonija buvo iškilmingai paaukota Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai.

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas  sekmadienio homilijos metu kalbėjo apie Jėzaus laivę, kurią suteikė Jam būtent Šventoji Dvasia. Jėzus gebėjo mylėti ir tarnauti be ribų. Jėzus buvo laisvas turtų atžvilgiu, todėl atsisakė saugaus gyvenimo Nazarete, pasirinko neturtingą ir netikrumo kupiną gyvenimą neatlygintinai padėdamas visiems ligoniams ir prašantiems pagalbos ir niekada neprašydamas nieko mainais. Jėzus buvo laisvais valdžios atžvilgiu. Kviesdamas kitus jį sekti niekada nevertė taip daryti ir neprašė įtakingųjų paramos, o visuomet palaikė paskutiniuosius mokydamas apaštalus daryti taip, kaip jis. Jėzus buvo laisvas žemiškosios garbės atžvilgiu ir todėl niekada nebijojo sakyti tiesos, net jei todėl būtų nesuprastas, tapo nemėgstamu, net iki kryžiaus mirties.

Klebonas susirinkusius maldininkus taip pat kvietė būti laisvais žmonėmis. Jei būsime sąlygojami malonumų, galios troškimo, pinigų kaupimo ir garbėtroškos tenkinimo, tapsime šių dalykų vergai. O jei leisime neatlyginamai Dievo meilei pripildyti mus ir suminkštinti mūsų širdis, jei leisime, kad ji lietųsi iš mūsų širdžių, kad dovanotume ją kitiems visu savo gyvenimu, be baimės, išskaičiavimų ir sąlygų, tada augsime laisve ir paskleisime jos gerą kvapą aplink mus.

Visur, kur eina Jėzus, pražysta motinystės, seserystės ir brolystės svajonė, į kurią įžengti Jis kviečia ir mus. Viešpats kviečia prisiliesti prie svajonės, kurią, galbūt, jau tūkstantį kartų sulaužėme, bet kurios negalima prarasti…

Tėvo valia paprasta: Jis nori drąsos, laisvės ir meilės, brolių ir seserų pasaulio.

Patirdamas spaudimą Jėzus nepasiduoda. Jis priešinasi tam, kas vidutiniška. Jis nesustoja ir nesigręžioja atgal. Galime įsivaizduoti Jį: didžiulė minia ir begalinė vienatvė…

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas klvietė melsti Švč. M. Mariją, kad padėtų gyventi ir mylėti taip, kaip Jėzus mus išmokė, – gyventi ir mylėti su Dievo vaikų laisve. 

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija

.