,,Kurie įtikės, tuos lydės ženklai"

(Mk 16.17)

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas susirinkusiems maldininkams perdavė žinią, kad tik dėl to, kad Jėzus įžengė į dangų, šiandien galime švęsti amžiną Jo buvimą tarp mūsų. Jėzui reikėjo išsilaisvinti iš laiko ir erdvės pančių, kad galėtų galutinai vienu metu ir amžinai būti kiekviename pasaulio kampelyje. Šis būdas yra galimybė, suteikta kiekvienam žmogui, kad jis turėtų teisę pasakyti: „Aš galiu susitikti su Prisikėlusiuoju“.

Sugrįždamas pas Tėvą Jėzus pasiėmė su savimi visą mūsų žmogiškumą. Nuo tada Tėvo žvilgsnis aprėpia mūsų džiaugsmus ir skausmus. Trumpai tariant, niekas, kas daro mus žmonėmis, dabar Dievui nėra nežinoma! Dabar visi galime patirti Dievą, nes Jis gyvena mumyse.

Jėzus mus užtikrina, kad mums pavyks perduoti Jo Žodį net ir tada, jei sunkumai iš pirmo žvilgsnio atrodys neįveikiami. Tai patvirtina paskutinė šio sekmadienio Evangelijos ištraukos eilutė: „Jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo“.

Jėzus pasitraukia būtent tam, kad Dvasia galėtų ateiti. Mums, tiesą sakant, nepatinka nebuvimo patirtis, nes ji verčia mus jaustis vienišais, kelia nerimą. Mes visuomet siekiame užtikrintumo ir saugumo.

Savo įžengimu į dangų Jis paruošia mus kitokiam buvimui. Iš esmės taip ir veikia Meilė: tas, kuris myli, nori žengti žingsnį atgal, kad kitas taptų jo gyvenimo veikėju, iškiltų su savo įvairove ir savitumu. Taip ir įžengimas į dangų yra mus mylinčio Viešpaties žingsnis atgal, būtinas žingsnis, kad mūsų gyvenime iš tiesų įvyktų Sekminės…

Trumpa Šeštinių istorija

Velykų laiko struktūros formavimosi pradžioje nebuvo atskiros Kristaus žengimo į dangų šventės. Ši pasirodo kaip atskiras šventimas tik antrojoje IV a. pusėje. Liturgijos formavimosi ištakose šis slėpinys buvo švenčiamas kartu su Sekminėmis penkiasdešimt dienų po Velykų. Neaišku, kodėl pradžioje liturginės praktikos neatsižvelgė į biblinį šio įvykio liudijimą, kuris teigia, kad Kristus per keturiasdešimt dienų liudijo mokiniams apie Dievo karalystę iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų (plg. Apd 1, 3).

Atskira iškilmė, skirta švęsti Viešpaties žengimą į dangų su pašlovinta žmogyste, pasirodo Rytuose apie 380–390 metus. V a. viduryje ši šventė jau tapo visuotinė. Vienas seniausių šio šventimo liudijimų randamas šv. Jono Auksaburnio homilijose. Dar Antiochijoje vyskupo Flavijano jis buvo paskirtas pamokslavimo tarnystei, kuriai atsidėjo ypač rūpestingai.

Tarp daugelio homilijų, kurias jis pasakė tarp 386 ir 396 metų, egzistuoja vienas pamokslas apie Kristaus žengimo į dangų šventę, o homilijos apie Sekmines mini šventę, švęstą prieš kelias dienas: „Prieš trumpą laiką, – sako jis, – mes šventėme mūsų Viešpaties Kryžių, Kančią, Prisikėlimą, po to žengimą į dangų, – ir priduria: – Mūsų prigimtis prieš dešimt dienų pakilo iki karališkojo sosto, ir Šventoji Dvasia šiandien nusileido ant mūsų prigimties. Viešpats pasiėmė su savimi mūsų pirmienas, o dabar atsiuntė Šventąją Dvasią“ (2 Sekminių homilija). Maždaug tuo pačiu laiku (apie 388 m.) šiai iškilmei homiliją pasakė ir Grigalius Nysietis.

Vakaruose seniausias liudijimas apie atskirą Kristaus žengimo į dangų iškilmės šventimą randamas šv. Kromacijaus Akvilos vyskupo veikaluose (apie 388–408 m.). Ankstyvosios Bažnyčios disciplinos ir sakramentų rinkinys Apaštališkoji konstitucija, apie 400 m. nurodo tikintiesiems šią dieną turėti laisvadienį dėl to, „kad išsipildė ekonomija pagal Kristų“ (VIII, c. 33). Romoje apie 440–461 m. šios šventės egzistavimą liudija ypač dvi Leono Didžiojo homilijos (73 ir 74). O šv. Augustinas teigia, kad jo laiku ši iškilmė švenčiama visur (262 pamoks. ir 18 laišk. Januarijui).

Galijoje šią dieną buvo rengiama iškilminga procesija. Viduramžiais jos metu buvo giedama Teodulfo sukurta giesmė Gloria laus, „Šlovė gyrius“, kuri buvo sukurta Verbų sekmadienio procesijai. Šio šventimo metu buvo užgesinama velykinė žvakė, kuri nuo Velyknakčio simbolizavo prisikėlusio Kristaus buvimą tarp tikinčiųjų. Ambraziejaus liturgijoje velykinė žvakė buvo lėtai keliama į viršų iki skliautų. Kai kuriose viduramžių bažnyčiose nepakako simbolio, buvo siekiama materializuoti vaizdinį. Todėl po Evangelijos skaitinio specialia įranga į viršų buvo keliamas Kristaus atvaizdas ar net skulptūra.

Nuotraukos Egidijaus Tatarūno

Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija